Home > EUROPA > Sovietų vaiduokliai Bulgarijoje6 min read
EUROPA

Sovietų vaiduokliai Bulgarijoje6 min read

Buzludzha motociklu

EGLĖ GERULAITYTĖ

Bulgarijos pasienis nežada nieko gero: pilkas betonas, užrašai kirilica ir susiraukę pasieniečiai siunčia labai paprastą žinutę – sveiki atvykę vakardienon, bet per daug čia nevėpsokit, dviračiai pižonai.

Rumunai, kad ir apsistatę griūvančiomis chruščiovkėmis, vistiek truputį lotynai, truputį dakai ir truputį – valakai. Ir nors vargšelis Drakula suvyniotas į pigius kinietiškus abrozdėlius magnetukų ir puodelių pavidalu, o Brano pilis priklauso paskutiniam suamerikonėjusiam Habsburgui, Rumunija man visuomet liks tokia rudenėjančia besidraikstančių miglų legenda su kalnų tarpekliais ir avių piemenim, besišypsančiom bobulėm ir patrakusiais Jono ir Anos pasakojimais apie Kongą; tuo tarpu Bulgarija – visai kitas reikalas.

10-6-10-14-39

Varna mus pasitinka audra ir tokiu lietum, kokio nematė nė Naujojo Pasaulio ekvatoriaus džiunglės, kur ten seniukė Europa. Vos per kelias minutes ridenamės gatve žemyn kartu su šniokščiančiu flash flood kriokliu; šiaip ne taip aptikę savo vėjavaikiškai sulipdytą hostelį, planuojam Bulgarijoje užsibūti kuo trumpiau: net ir Varnoje jau darosi šalta, vidurio Europa po truputį pasiduoda žiemiškiems orams, ir belieka kuo greičiau vyniotis į pietus.

Varna, Bulgaria

Mus į svečius kviečia Leslie ir Ian, du lengvai paplaukę britai baikeriai, iškeitę anglišką onorą į bulgarišką alų ir begėdiškas nekilnojamojo turto kainas. Riedam kiaurai Bulgarijos į mažulytį Granitovo kaimelį netoli turkų sienos; jei Rumunija grąžina į 1985 –uosius, tai Bulgarija nuteleportuoja tiesiai pas Smetoną: nors Varna knibžda moderniais prekybcentriais, itališkais restoranais ir greitu interneto ryšiu, bulgarų provincija įvaro tokį caro laikų kraupą, kad neatsigaunu net svečiuose pas Leslie su Ianu. Granitovo kaimelis – nelyg vaiduokliškai ištuštėję Milašaičiai: geras trečdalis namų – visiškai apleisti arba uzurpuoti keliaujančių čigonų; gatvėse be tikslo slampinėja gramą paėmę vyrai, o moteriškės riejasi tarpduriuose ir pardavinėja apvytusius obuolius ir beviltiškai sudygusias bulves. Kaimo aludė priklauso buvusiam kunigui – ar bažnyčia nuo jo nusisuko, ar jis pats pasirinko smuklininko karjerą, lieka paslaptyje, tačiau alus čia kainuoja 70 eurocentų, ir paklydusių sielų aludėje netrūksta: šalia išeivių britų kongregacijos ūsus bokaluose mirko Granitovo elitas, kurį sudaro autobuso vairuotojas, krautuvės savininkas ir apsivogęs, tačiau į postą antrąkart išrinktas meras. Į mus jie žiūri kreivai, bet atlaidžiai; Leslie su Ianu jau senai tapę kaimo motolegendomis (Leslie vairuoja Kwasaki Volcano, Ianas – Kawasaki ZZR1000), todėl jie dabar – Granitovo saviškiai. Keletas kitų britų, už londonietiškus kišenpinigius čia prisipirkusių namų, svajingai mėklinėja po savo vynuogių sodų eksperimentus ir iki šiol niekaip neišmoksta bulgariškai; karts nuo karto jie sukrenta į savo apysenius pikapus ir patraukia Turkijon, bet, otomaniškos Stambulo karštligės išgąsdinti, kaipmat parmauna atgal ir vėl nugrimzta į pusiau sąmoningą vegetaciją Granitovo smuklėse.

10-15-5
10-15-3

Kad ir kaip esam dėkingi už svetingumą, Leslie ir Iano pasirinkimo įkurti motociklininkų hostelį tokiame Bulgarijos provincijos užkampyje niekaip nesuprantu nei aš, nei Paulas. Taip, nekilnojamasis turtas čia juokingai pigus, įstatymai interpretuojami atlaidžiai, merai ir policija nesunkiai suvyniojami kišenėn; taip, kurti verslą Bulgarijoje dabar veikiausiai yra geniali idėja – tačiau kodėl Leslie su Ianu pasirinko būtent šitą prasigėrusių šmėklų užkaborį palei Turkijos pasienį, mums taip ir lieka mįsle.

Mums pakuojantis motociklą, Leslie išmeta idėją į Graikiją važiuoti kartu: Orestiadoje savaitgalį vyksta ‘Macedonian Warriors’ baikerių klubo gimtadienis, ir mes kviečiami į svečius. Vien pati vizija, jog graikai gali turėti baikerių klubą, man kelia žavesį, todėl entuziastingai sutinkam, tačiau prieš palikdami Bulgariją, dar norim pamatyti Buzludzha monumentą. Buzludzha – tai sovietinė brutalistinės architektūros haliucinacija ant kalno viršūnės; atidarytas 1981 metais prie pat Šipkos perėjos, Buzludzha pastatas buvo skirtas Komunistų partijos viršūnių suvažiavimams.

Ateiviška Buzludzha lėkštė pasimato kylant į kalnus; nors kelias vingiuoja per panoramiškai rudenišką girią, man jau papėdėje darosi nejauku. Kai galiausiai pastatom motociklą prie pabaisiškos Buzludzha ryklės, Paulas pareiškia ‚holy fuck‘, o man nevalingai pasišiaušia šeriai; aptrupėję užrašai kirilica plyšauja kažką apie proletarus ir vienybę, o Coca – Cola stiliumi nupieštas ironiškas ‚Enjoy Communism‘ susidrovėjęs pasimeta tarp betono pilkumos. Keberiojamės laiptais aukštyn; nuo monumento atsiveria dieviški vaizdai į Šipkos perėją – nenuostabu, kad Komunistų partijos greitinėlė vietą savo ego masažams išsirinko būtent čia – ir šniukštinėjam, kaip patekti vidun. Pagrindinis įėjimas užbarikaduotas, ir brautis į vidų griežtai draudžiama, bet, užfiksavę skylę sienoje, įspėjimų neklausom ir paskui pasimetusius vokiečių fotomenininkus sėlinam į Buzludzha vidurius.

10-15-9
Buzludzha, Bulgaria
10-15-30
Buzludzha, Bulgaria
10-15-33
Buzludzha, Bulgaria
10-15-14
Buzludzha, Bulgaria

Pirmas aukštas primena C kategorijos siaubo filmą apie Černobylio mutantus, užtat griūvančiais laiptais pakilę į viršų atsiduriam tokiame sovietiniame košmare, kokio nė pats Leninas nebūtų susapnavęs. Sudaužytos, apgriautos ir grafičiais išterliotos Markso, Engelso ir bulgarų Komunistų partijos vadeivų fiziomordijos tebespokso į lubose aplink kūjį ir pjautuvą išrašytą sovietinį lozungą, o įvairių profesijų ‚proletarai‘, atvaizduoti ant sienų, pralenkia bet kokias Grūto parko ar Žaliojo tilto balvonų pretenzijas. Paului juokinga, o mane ima kažkoks bepramiškas pyktis ir kraupas; net GoPro kameromis apsikarstęs bavarijos jaunimas prityla, ir ore tvyro kažkoks slogus ir vis dar grėsmingas šešėlis iš staigai nejaukiai priartėjusių laikų.

10-15-26
Buzludzha, Bulgaria
10-15-17
Buzludzha, Bulgaria

Palikus Buzludzhą už nugarų, aš jau visai nebenoriu nieko bulgariško. Pamojuojam apsnūdusiems milicininkams, besiklausantiems radijo kalno papėdėje, ir sukam priekinę padangą į Graikiją, kur mūsų laukia ‚Makedoniečių kariai‘, švelnesnis klimatas ir odisėjiškos šypsenos. Pražiopsau Everdino kvietimą į svečius ir nebespėju paspausti letenų jo motobulgarams – bet dėkui, ir iki kito karto! – ir vakarėjant pagaliau įriedam į Orestiadą, kur mus iškart pagrobia smagi ouzo jau muktelėjusių graikų motobrolių gauja.

Nors ‚Macedonian Warriors‘ teigia esąs rimtas baikerių klubas, mes nespėjam nė žagtelti ‚kalimera‘ ir kaipmat paskęstam tarp apkabinimų, tiesiamų letenų ir tokių piratiškų šypsenų, kokių pavydėtų pats Juodabarzdis. Tarp ‚Makedoniečių‘ maišosi bulgarai su sportsteriais, prie vieno stalo alų maukia Turkijos ir ‚The Exiled Legion of Cyprus‘ baikeriai, o Paulą pasigauna Stambulo motobepročiai, suuostę, kad jis Nevadoje gamindavo vienetinius Dynamic Choppers motociklus. Vieninteliai Kipro baikeriai pareigingai neduoda ramybės (anei alaus) savo one – patch prospektams, tuo tarpu graikai su turkais, pamiršę tiek savo MC onorus, tiek nacionalines pjautynes, kepa šašlykus ir terorizuoja automobilinius civiliokus, netyčia užklydusius į ‚Macedonian Warriors‘ klubhauzo gatvę.

Visame šiame chaose sugebam susibendrauti su Pavlos, kurio GS‘as apkibęs ADV Rider lipdukais; pasikeičiam feisbuko koordinatėmis ir sutariam susitikti Aleksandropolyje sekančią dieną. Nors graikiška baikerių fiesta tik įsibėgėja, mes teutoniškai tvarkingai vyniojamės į savo hostelį ir ryte kylam be galvos anei sąžinės skausmo: Graikija mus pasitinka svetingai, ir mums niežti padus ir padangas pamatyti kuo daugiau.

10-15-6

10-15-2

10-15-1

10-15-36

10-15-35

10-15-28

10-15-25

10-15-24

10-15-23

10-15-10

10-6-10-14-45

10-6-10-14-41

NUOTRAUKOS: PAUL STEWART

Nori išskirtinių kelionių idėjų? Spausk ‘prenumeruoti’ ir gauk naujienas tiesiai į savo el.paštą

Komentuok

komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *