Home > KELYJE > Šiaurės Amerika bekele. Arizonos dykumos ir Uoliniai kalnai10 min read
KELYJENAUJIENOSPASAKOJIMAIŠIAURĖS AMERIKA

Šiaurės Amerika bekele. Arizonos dykumos ir Uoliniai kalnai10 min read

Šiaurės Amerika bekele

Eglė Gerulaitytė

„Welcome to the United States of America“, draugiškai šypso JAV imigracijos pareigūnas ir atiduoda mano pasą. „Ačiū, brolau“, – mirkteliu iš nuostabos ir pėdinu išėjimo link.

Los Andželo oro uostas garsėja žvėriškomis imigracijos procedūromis, todėl negaliu patikėti savo sėkme.

Ar pasipainiojau gerai nusiteikusiam ofisieriui, ar jį sužavėjo mano Trans America Trail odisėjos planai, taip ir nesužinosiu – bet motociklininko šalmas, matyt, net susiraukėliams amerikiečių pasieniečiams reiškia Potencialiai Teisingą Žmogystą.

Kiek paviešėjusi pas išsiilgtus bičiulius Los Andželo Venecijoje, sulaukiu Paulo ir, trumpai pasitrynę Las Vegase, braukiam atgal į Feniksą Arizonoje, kur mūsų laukia išmėsinėti, perrinkti ir patobulinti Suzuki DR650 motociklai. Saviškį čia pat iškilmingai pavadinu Lucy (nuo Liuciferio), ant krepšio prikabinu draugės dovanotą pimpačkiuką Karlą, ant priekinio sparno – Vytį už parankės su ADV Tracks‘ais, ir, atsisveikinę su šauniaisiais australais Bevanu ir Klere, globojusiais mus Arizonoje, pagaliau leidžiamės į kelią…be kelio.

Šiaurės Amerika bekele

Karbiuratorių kaprizai

Tikslas – Trans America Trail, bekelės sistema, žvyrkeliais, miško takais ir šiaip šuntakiais vedanti nuo Vakarų pakrantės iki pat Niujorko. Laikas – vargani trys mėnesiai, mat tik tiek galioja mano ESTA leidimas keliauti JAV. Užduotis – bekelės įgūdžių testas, amerikietiškosios svajonės paieškos ir visokie fotomenai pakeliui.

Beje, apie bekelės įgūdžius: nors prieš keletą metų Pietų Amerikoje turėjau garbės kapstytis ir po smėlį, ir žvyrą, ir purvą, tasai kapstymasis vyko lėtais tempais ir ant nediduko kinietiško 150cc ponio – be to, važiavau viena, todėl nei greičiui, nei technikai didelių pretenzijų neatsirado. Dabar gi laukė vien bekelė, didesnis motociklas ir kur kas labiau patyręs motociklininkas priekyje. Patyliukais truputį nerimavau, mat norėjosi nesusilaužyti nei vienos galūnės anei pirščiuko ir padaryti sau bei Paului šiokį tokį įspūdį – arba mažų mažiausiai bent jau nesivilkti gale idant užsižiopsojusiam Mikei Pūkuotukui.

Šiaurės Amerika bekele

Taigi kai pažįstamas motoprietelis, off-road instruktorius ir Kolorado motosaulėlė Dusty Wessels pakvietė mus pasitreniruoti West 38 Moto bekelės savaitgalyje, ilgai nesispardžiau. Kaip man sekėsi sukioti aštuoniukes ant žvyro ir derėtis su praslystančiais galiniais ratais, smulkiai surašiau čia. Pasakysiu tik tiek: profesionalūs treneriai = proporcingai didelis šuolis pirmyn. Per dvi dienas su Dusty išmokau ir susigaudžiau tiek, kiek nebūčiau patobulėjusi per du metus važiuodama viena: kai moko specialistas, o ne kaimyka Jonė ar Prietelis Vycka, rezultatai, neperdedu, įspūdingi.

Šiaurės Amerika bekele
Šiaurės Amerika bekele

Taip pergalingai sutramdžius Liuciferį, kartu su Dusty ir kompanija patraukėme Flagstafo link, kur laukė treniruočių grand finaleOverland Expo paroda, turbūt didžiausias moto ir auto keliautojų renginys Šiaurės Amerikoje. Nei aš, nei Paulas pernelyg nemylim grupinių važiavimų irgi masinių motosiautėjimų, bet turėjau užduotį Astai ir Linui pristatyti siuntinį iš Lietuvos ir pakalbinti gausybę visokių motomoteriškių, o Paulas baudėsi išgerti alaus su Mosko Moto gauja ir paskutinįkart paragauti Klerės jautienos kepsnio.

Nusiteikę pernelyg neskubėti, iš pradžių leidomės Arizonos BDR (Back Country Discovery Route) žvyrkeliais ir miško takais Naujosios Meksikos link. Įspūdinga gamta ir lasktymai žvyrais – tobula kombinacija, tik šit turiu įtarimą, kad mano kinietiškojo ponio iš Pietų Amerikos karma kažkaip persidavė Lucy: jau antrą dieną, išaušus žvarbiam Alpine miestelioko rytui, motociklas kaltai sukriuksėjo ir atsisakė užsivesti. „Čiadabar?“, suurzgė Paulas ir pamėgino užvesti saviškį DR‘ą; porąkart gailiai sukosėjęs, čia pat nutilo ir jo ponis.

Šiaurės Amerika bekele

OK.

Kas galėtų būti ne taip? Tam, kad motociklas užsivestų, reikia pakrauto akumuliatoriaus, veikiančių žvakių ir kuro. Tikrinam viską iš eilės. Akumuliatoriai pakrauti, žvakės spirga puikiai, benzino bakai pilni. „Kas per velniava“, šnypštauja Paulas ir imasi darinėti mūsų DR‘us. Į pagalbą, žinoma, supuola visi Dusty kompanijos motobroliai; kažkas filosofuoja, kad gal kaltas retas oras, kažkas siūlo jump start opciją, o kažkas – tiesiog užsistumti.

Staiga iš Paulo motociklo vidurių pasipila benzinas.“O, kad jį kur“, – pasirodo, kai vakardieną smėlynuose beveik pristigom kuro ir atsisukom rezervą, kažkaip sugebėjom vienoje pusėje pamiršti jį atsukti atgal. Pernakt benzinas užtvindė karbiuratorius – Paului atidarius oro dėžę, iš jos pilte pasipylė degalai.

Ką gi, jokios tragedijos: telieka atidaryti abiejų motociklų airbox‘us, išsausinti benziną ir išgręžti oro filtrus. Kol Paulas krapštosi prie saviškio DR‘o, atgaivinti mano Lucy pasisiūlo niujorkietis motobrolis, netrukus taip pat planuojantis kelionę aplink pasaulį tokiu pat motociklu.

Išvalius ir išsausinus abiejų motociklų oro filtrus ir oro dėžes tualetinio popieriaus pagalba, Paulo DR‘as užsiveda nesispyriodamas. Tuo tarpu Lucy – nė krust. „Uch, ne be reikalo pavadinai jį pragaro bestija“, – keikiasi Paulas. Jokie įkalbinėjimai nepadeda: gedulingai sukrenkštęs, mano ponis nutyla suvisam. Dusty suranda tempimo lyną ir tąso vargšą Liuciferį pirmyn atgal – nieko; mėginam iš naujo pakrauti akumuliatorių – nieko. Paulo motociklas veikia puikiai. Maniškis neberodo jokių gyvybės ženklų.

Artėja vidurdienis, taigi sutariam susitikti vakare stovykloje, ir Dusty su kompanija,  palikę mums GPS koordinates, nurūksta Naujosios Meksikos link. Panašu, kad šiandien niekur nepajudėsim, todėl įsijungiu zen mygelį ir imuosi trečio puodelio kavos ir priešpiečių ruošimo. Paulas tuo metu kimba Liuciferiui į atlapus ir krapšto lauk karbiuratorių: gal užsikimšo benzino padavimas?..

„Kur fotoaparatas?“ – iš po motociklo staiga pasigirsta nevaldomo krizenimo pliūpsnis. Vos neužspringstu kava; griebiu kamerą ir šuoliuoju į kiemą, kur aptinku juoko priepuolio ištiktą Paulą. Rankoje jis laiko mano motociklo karbiuratorių, iš kurio styro…tualetinio popieriaus tuntas.

Šiaurės Amerika bekele

 

 

 

 

 

 

 

Pasirodo, draugiškasis Niujorko motobrolis, išvalęs oro dėžę, bus palikęs ten kone pusę ritinio tualetinio popieriaus, kad susigertų benzino likučiai. „Turbūt paliko ir pamiršo. Kai pabandžiau užvesti variklį, karbiuratorius įsiurbė popierių į vidų, ir taviškis Liuciferis paprasčiausiai užspringo“, – krykštauja Paulas.

Sukirtę improvizuotus pietus, sumontuojam Lucy karbiuratorių atgal; motociklas užsiveda lyg niekur nieko, ir mes sukame priekines padangas į rytus.

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Kai galiausiai pasiekiam stovyklą netoli Morenci kasyklų Arizonoje, paaiškėja, jog nuotykių turėjom ne tik mes: kalifornietį Ronį šiandien kelyje aplenkė jo Moto Guzzi Stelvio galinis ratas. Laimei, Ronis sugebėjo kažkaip išlaviruoti ir sustoti griovyje; iš galinių motociklo šakių ir stabdžių, žinoma, neliko nieko, ir Roniui teks gabentis sužalotą Stelvio namo treileryje. Tačiau gera naujiena ta, kad dabar Ronis gali vežtis neribotą kiekį Pabst Blue Ribbon skardinių.

Atsikimšę Ronio alų prie laužo, pliurpaujam apie DR‘ų kuro padavimo sistemos trapumą, Moto Guzzi detalių kainas ir motokasdienybę Arizonos dykumų šuntakiuose.

Vargšą niujorkietį nuo šiol visi vadina Misteriu TP.

Kanjonų krašto legendos

Paskutinę kelionės į Flagstafą dieną staiga pagaliau perprantu Knee in the Tank (kelias į baką) idėją ir pasijuntu tikrų tikriausiu Dakaro meisteriu: skrieju žvyrkeliais paskui Dusty ir Paulą nei kiek neatsilikdama, o visas GS‘ų ir Tiger‘ių tabūnas lieka kažkur už nugaros. Kaifuoju; važiavimas bekele man visada atrodė kaip kažkas labai didaus, labai sudėtingo ir gal ne visai mano nosiai, ypač jei techniškiau ir greičiau. O dabar – rairinu sau, ir ką.

Šiaurės Amerika bekele

Taip, apsinešę raudonom Arizonos dulkėm ir lydimi bėdulio Ronio treilerio su alaus likučiais, pagaliau atbirbiam į Overland Expo. Įkūrę stovyklą motociklų kaimelyje ir pagalau pasilabinę su Asta ir Linu, traukiam Bevano ir Klerės overland monstro (Bevanas laisvalaikiu perdaro senus gaisrininkų automobilius į kelioninius) link. Ten Klerės kepsnio jau tyko nuobodžiaujantis Tedas Simonas; įmetusi gramą Tiffany Coates siautėja po visą parodą ant savo senutės Thelmos, užsimaukšlinusi Londono konsteblio skrybėlę, o Lisa Thomas tuština vieną vyno butelį po kito ir pasakojasi apie tai, kaip Simonas teturėjęs būti one night stand, o čia še tau – keturiolika metų aplink pasaulį. Apskritai, visa paroda man pasirodė viena didelė ADV ‚žvaigždžių‘ pjankė, kur jau gerokai patys sau įkyrėję buvę motoekspedicijų herojai pasakoja tas pačias istorijas, pardavinėja tas pačias knygas ir atsakinėja į tuos pačius klausimus – metai po metų. Jei ne Bevanas ir Klerė, keletas kitų motoprietelių ir rytinės kavos angelas Asta bei tylusis meksikietiškos tekilos kontrabandininkas Linas, OE tebūtų buvęs tik nemokamas kempingas Arizonos viduryje.

Taip iki soties pasižmonėję beigi atsisveikinę su Kolorado, Australijos ir Vilniaus motobrolija, šiaušiam Jutos link.

Šiaurės Amerika bekele

Čia Amerika man pagaliau visiškai atima žadą: neįtikėtino raudonumo Monument Valley uolos ir tobulai mėlynas Jutos dangus slepia paslaptingąjį Dievų slėnį, kur vakarėjant tarp milžiniškų uolų monolitų stūgauja vėjas ir kojotai. Aplankę Goosenecks kanjoną ir pakilę Moki Dugway keliu, nuo kurio atsiveria pati fantastiškiausia panorama Jutoje, pamažu keliaujam Lake Powell link ir sukam į Burr Trail – senąjį kaubojų taką, vedantį per raudoną ir geltoną uolyną, besibaigiantį svaiginančia prerijų žaluma. Tiesa, ties Lake Powell prasidėję lietūs netrunka virsti sniegu, ir vietiniai reindžeriai palei Escalante prisaikdina nemėginti toliau važiuoti bekele, mat dėl keistų pavasarinių orų užgaidų gresia nuošliaužų ir potvynių pavojus. Iš Bryce kanjono mus galiausiai išprašo gelianti pūga: perspektyva nakvoti palapinėje prie minusinės temperatūros su šlapia apranga nežavi net Paulo, taigi nešam kudlas atgal į Feniksą ir iš ten sukam Naujosios Meksikos link.

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Daugiau apie Arizonos ir Jutos indėnus navahus bei kanjonus – čia.

Motociklas su kiekviena diena klauso vis labiau. Nebesibaidau nei Naujosios Meksikos smėlynų, nei barškuolių gyvačių (tiesa, barškuolę matėm tik vieną ir tą pačią – jau išleidusią dvasią), nei visur laisvai besiganančių karvių, kurias kartais gano tikrų tikrutėliai skrybėlėti kaubojai, raiti ant nedidelių, bet ištvermingų amerikietiškų arkliukų. Pro šalį plaukiant tai „Breaking Bad“, tai vesternus primenantiems vaizdams, susirūpinu, kurgi slapstosi toji televizinė-holivudinė Amerika su akinančio baltumo šypsenomis, laisvamaniška kalifornietiška laisve ir prašmatniais užmiesčio namais. Naujoji Meksika labiau primena varganą Peru provinciją: sukiužę mobilūs nameliai ant ratų, aprūdiję pikapai, pakelėse išsibarsčiusios lūšnos ir dulkėti bevardžiai miesteliai nė iš tolo neatspindi to, ką apie save taip besąlygiškai mano Amerika.

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/kelioniu-istorijos/amerikos-indenu-navahu-spindesys-ir-skurdas-639-813286

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Tačiau kaip begyventų vietiniai, JAV gamtai iš tiesų neprilygsta niekas, ką mačiau iki šiol. Palikę kanjonų kraštą už nugaros, keberiojamės į Uolinius kalnus Kolorade, kur mus priglaudžia vietiniai elnių medžiotojai; čia, šalia nediduko Antonito miestelio, vis dar laikosi sniegas. „Atsargiai su  stovyklavimu – šioje teritorijoje knibždėte knibžda juodųjų lokių ir kalnų liūtų, todėl prieš statydamiesi palapinę patikrinkit, ar neturit jokio maisto, kuris galėtų privilioti gyvūnus“, – perspėja Paulo bičiulis Trojus, metęs prestižinį darbą Las Vegase ir atsiskyręs nuo pasaulio medinėje trobelėje Uoliniuose kalnuose. Nors vienatvė Trojui turbūt neišėjusi į gera – jis užsidegęs mums pasakoja apie Sniego žmogaus pėdsakus prie upelio ir teoriją apie tai, kad Žemė vistik yra plokščia („NASA mums plauna smegenis, žmogau“) – iš jo svetainės atsiveria vienas gražiausių vaizdų pasaulyje: saulės nutviekstos baltos Uolinių kalnų viršūnės ir pievoje besiganančios antilopės bei elniai vapičiai.

Nors ir mes tikėjomės bent trumpam dingti iš radarų Uoliniuose kalnuose, visos senosios perėjos užsnigtos; pamėginę laimę miško takais, galiausiai nenoromis sukame į rytus. Vasara Kolorado aukštikalnėse dar neprasidėjo, taigi leidžiamės žemyn, ir, kasnakt truputį nejaukiai klausydamiesi kojotų kniauksėjimų, po truputį keliaujame bekraščių Vidurio Amerikos prerijų link.

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Šiaurės Amerika bekele

Nori išskirtinių kelionių idėjų? Spausk ‘prenumeruoti’ ir gauk naujienas tiesiai į savo el.paštą

Komentuok

komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *