Home > INTERVIU > Penkiasdešimt metų kelyje: motomočiutė Linda6 min read
INTERVIU

Penkiasdešimt metų kelyje: motomočiutė Linda6 min read

Linda Bik

EGLĖ GERULAITYTĖ

Linda Bik, legendinė britų motociklininkė, 1974 metais viena motociklu apkeliavo Afriką. Kiek vėliau dviem ratais Linda išmaišė Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, o 2005-2007, būdama 65 metų, Suzuki DR650 motociklu įveikė maršrutą Vokietija – Indonezija.

Šiandien Linda rašo knygas, groja ukulele ir, žinoma, keliauja. Žinoma, motociklais.

– Daugeliui sunku įsivaizduoti kelionę aplink Afriką prieš navigacijos ir interneto erą! Linda, kaip jūs ryžotės tokiai kelionei?

– Buvo labai sudėtinga gauti patikimos informacijos, nes į Afriką aštuntajame dešimtmetyje keliaudavo nedaugelis.

Paklausinėjusi džipų turų organizatorių ir automobilininkų asociacijos atstovų ir iš visų išgirdusi patarimą nė nekišti į Afriką snapo motociklu, užsispyriau ir…tiesiog išvažiavau. ‘Michelin žemėlapiai, kuriuos turėjau, neatitiko tikrovės; apskritai žinojau tik tiek, kad Sahara pilna smėlio, o Kongas – purvo. Bet kai net nenutuoki, kas tavęs laukia, iš anksto ir nesibaimini.

Afrika pranoko visus mano lūkesčius. Iš viso kelionėje praleidau 15 mėnesių, nes, pasibaigus santaupoms, teko sustoti ir padirbėti Durbane bei tuometinėje Rodezijoje. Kiekviena diena atnešdavo kažką naujo; galiausiai išmokau tiesiog mėgautis kiekviena nauja patirtimi ir pernelyg neplanuoti į priekį.

– Kaip kelionės motociklais skiriasi šiandien ir 1970-80 metais?

– Anais laikais buvo mažiau kamščių! O jei rimtai, aštuntajame dešimtmetyje žmonės važinėjo motociklais, nes taip buvo tiesiog pigiau. Daug kas negalėjo sau leisti automobilio, o motociklai buvo gerokai pigesni. Be to, jie buvo ir kur kas paprastesni, ir beveik visi motociklininkai gebėdavo savo arkliukus susiremontuoti patys – vėlgi, taip buvo pigiau ir paprasčiau. Po 1990 – ųjų, kai pasirodė pirmieji japoniški motociklai, tokių savamokslių ‚mechanikų‘ tarp motociklininkų gerokai sumažėjo, tačiau važiuojantieji dviem ratais visvien buvo nedidelė, bet be galo šilta bendruomenė. Motociklų klubai dažnai būdavo maišyti – pavyzdžiui, aš priklausiau Saltbox MCC klubui Anglijoje, ir mes susitikdavom kavinėse bei aptarinėdavom pačius įvairiausius reikalus – tarp mūsų buvo ir bekelės entuziastų, ir motokroso maniakų, ir žiedo lenktynių bei kelionių mėgėjų. Šiandien motociklininkų klubuose vyrauja tik vienas motociklo modelis arba tik viena specifinė paskirtis.

Patys motociklai dabar kur kas patikimesni, nei prieš keturiasdešimt metų, tačiau suremontuoti modernų motociklą pačiam yra be galo sunku – jie tiek prikimšti elektronikos, kad be profesionalaus mechaniko arba specialios įrangos sunkiai apsieisi.

Be to, motociklai šiandien didesni, sunkesni, aukštesni ir labiau specializuoti bekelei, kelionėms ar tiesiog malonumui. Kai aš pradėjau važiuoti, jei norėdavai, pavyzdžiui, dalyvauti kelio lenktynėse arba motokroso varžybose, tiesiog pasikeisdavai padangas ir kiek pareguliuodavai rankenas ant savo standartinio Triumfo ar BSA motociklo. Vyrai naudodavo gaisrininkų batus, merginos – jojikų, o vietoj dabartinių apsauginių švarkų vilkdavomės vaškuotus medvilnės paltus.

Linda Bik

Taigi, šiandien tiek motociklų, tiek įrangos, tiek aprangos pasirinkimas kur kas didesnis. Daugiau įvairių klubų ir mokyklų. Tačiau ar daugiau tarp motociklininkų bendruomeniškumo, pagalbos vieni kitiems, palaikymo ir apskritai bendrystės? Nežinau.

– Moterys dažnai skundžiasi, kad joms trūksta mažesnių, lengvesnių motociklų bei specialiai joms kurtos aprangos. Ką jūs manote apie tai?

– Na, taip, moterys galbūt turi kiek mažiau pasirinkimo, nei vyrai, ypač jei jos – nedidelio ūgio ir smulkaus sudėjimo, kaip aš. Tačiau jei esi jauna, sveika ir stipri, motociklą tikrai išsirinksi! O dėl aprangos – kiekvienam savo. Aš dėviu storus džinsus, tvirtus batus ir visuomet turi neperšlapmamus drabužius nuo lietaus, bet tai ir viskas.

– Vos prieš keletą metų iš Vokietijos nuvažiavote iki Indonezijos.

– O, šįkart keliavau su daug patikimesniu, modernesniu ir ‚jaunesniu‘ motociklu. Kelionė per Aziją buvo kur kas lengvesnė – kelių sąlygos, internetas, ‚Lonely Planet‘…šiandien keliauti motociklu, žinoma, kur kas lengviau. Kita vertus, aš ką tik atšvenčiau septyniasdešimtąjį gimtadienį, ir mano sveikata tikrai nebe tokia, kokia buvo prieš 30 metų!

Linda Bik

– Linda, jūs po pasaulį motociklu klajojate jau pusę amžiaus. Ką patartumėte tiems, kad norėtų leistis į ilgą kelionę, tačiau nesiryžta?

– Svarbiausia – pasirinkti motociklą, su kuriuo jautiesi patogiai. Nesvarbu, kas ką sako ar pataria: rinkis tai, ką vairuoti geriausia tau ir niekam kitam. Manau, jei neturi daug patirties važiuojant per žvyrą ar smėlį, kelių dienų bekelės kursai – šauni idėja. Ir, žinoma, visuomet verta pasitarti su motociklininkais, kurie ką tik grįžo iš ilgos kelionės ar visa dar tebėra kelyje. Patarčiau nesibaiminti dėl kalbos barjerų – blogiausiu atveju su vietiniais bet kuriame pasaulio taške susikalbėsi veido mimika ir rankų gestais! Ir galiausiai, aš niekuomet nesivežioju dujų balionėlio ar kitokio ‚ginklo‘: jei jaučiu, kad situacija nemaloni, tiesiog sėdu ant motociklo ir ieškau kitos vietos nakvynei ar pietums.

Jei galėtumėte apibūdinti tobulą ADV motociklą, kas tai būtų?

– Pernai Pietų Amerikoje keliavau Yamaha YBR125 motociklu. Jis buvo beveik idealus – mažas, lengvas ir be galo ekonomiškas, tik man ne patiko pakaba, manau, važiuojant bekele reikėtų rimtesnės. Aziją pervažiavau Suzuki DR650, o šiuo metu Australijoje važinėju nediduke Honda C90, paštininkų motociklu.

– Daug kas sako, jog nuotykiai prasideda tuomet, kai kas nors sugenda. Tiesa?

– O, tikrai taip. Pamenu, Karakumų kelyje Pakistane ‚sugriuvo‘ mano sankabos trosas. Sustojau pakelėje, išsitraukiau įrankius ir buvau bepradedanti tvarkyti bėdą, kai šalia sustojo keturi pakistaniečiai ir ėmė siūlyti pagalbą. Nepaisant mano protestų, jie mėgino sutaisyti man sankabą, nors buvo akivaizdu, kad nei vienas jų nelabai išmanė, ką daro. Tačiau jiems atrodė paprasčiausiai nesuvokiama, kad žila močiutė geba pati suremontuoti motociklą. Galiausiai bendromis jėgomis pakeitėme sankabos trosą ir jie nulydėjo mane iki artimiausio kaimo, kur radau vietą palapinei.

Linda Bik

– Kokie trys daiktai visuomet su jumis kelionėse?

– Įrankiai, atsarginės dalys ir padangos kamera, neperšlampami drabužiai ir butelis vandens.

– Ko palinkėtumėte šiandieniniams motokeliautojams?

– Būkite draugiškesni vieni kitiems, palaikykite vienas kitą ir atsiminkite, kad kartu – ir lengviau, ir smagiau! Manau, tikrai neverta būti tokiems paranojiškiems ir baidytis Afrikos bei Azijos šalių – taip, ten vyrauja chaosas, tačiau tame chaose slypi įspūdingiausi pasaulio keliai, svetingiausi žmonės ir kvapą gniaužianti gamta. Manau, jog nebūtina pasaulio apvažiuoti tuo pačiu motociklu: gabenimas per vandenynus atsieina tikrai nemažai, tad kartais labiau apsimoka nusipirkti nedidelį motociklą ir vėliau jį ten pat parduoti, sėsti į lėktuvą ir pakartoti tą patį kitame kontinente.

Motociklai – puikus būdas keliauti, taigi marš nuo sofos, lauk pro duris, ir pirmyn į kelią!

Linda Bik

Nori išskirtinių kelionių idėjų? Spausk ‘prenumeruoti’ ir gauk naujienas tiesiai į savo el.paštą

Komentuok

komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *