Home > EUROPA > Paskui Poseidoną: Tesalijos legendos5 min read
EUROPA

Paskui Poseidoną: Tesalijos legendos5 min read

Graikija motociklu

Eglė Gerulaitytė

Gal prancūzai ir užpatentavo l‘art de vivre – gyvenimo meną, tačiau gyvenimo džiaugsmą tikrų tikriausiai bus išradę graikai.Kirtę Graikijos sieną, jau Orestiadoje atsikvepiame lengviau: priešingai pasaulio sielvarto ir vietinių neurozių kamuojamiems rytų europiečiams, graikai atlapaširdiškai šypso, čiauška ir sėdinėja tavernose, anaiptol nesibaidydami artėjančios žiemos. Niekas neturi pinigų, tačiau niekas per daug dėl jų ir nesivargina; gyvi pašnekesiai su kaimynais ir šiaip saviškiais prie kavos, o vakarėjant – vyno ąsočio ar tsipouro (toks vietinis pilstukas) taurelės graikams daug svarbesni, nei kažkokie ten biurų ir įstaigų reikalai, darbo valandos ar panašūs germaniški išmislai. Šukuodami odisėjiškas barzdas ir kvatodamiesi visa gerkle, Šiaurės Graikijos motobroliai birbinėja gatvėmis be šalmų, kerta didžiules suflaki porcijas, užgerdami jas tai šaltinių vandeniu, tai vietinių trauktinių variacijomis, ir visai nesijaudina, nei kas bus rytoj, nei kaip tas rytojus ateis. Graikija motociklu – tai toks pat gėris, kaip Kirgistanas žirgais arba Pietryčių Azija mopedais: iššūkis, malonumas ir nuotykiai viename.

Graikija motociklu

Palikę Orestiadą, kitą dieną viešim Aleksandropolyje pas mūsų naują motoprietelį Pavlos, kuris, pasirodo, yra didelis Paulo ADVrider.com pasakojimų gerbėjas. Per draugus ‚suveikęs‘ mums nemokamą nakvynę viešbutyje Aleksandropolio centre, vakare Pavlos surengia puotą: kartu su žmona jie vaišina mus suflaki ir tzatziki, vyno ąsočiais ir Pavlos tėvuko gamintu tsipouro, prieš kurį nublanksta net Žemaitijos miškų samanė. Čia pat prie mūsų prisijungia restoranėlio savininkas, vairuojantis senutį Varadero, ir jo draugai ant Africa Twin motociklų, tad netrukus pasijuntame improvizuotos fiestos sukūryje. Graikai niekuomet neieško priežasčių švęsti – kiekviena diena jiems neša begalinį, kone vaikišką džiaugsmą, kuriuo jie atvirai ir su malonumu dalinasi su aplinkinias. Ir tas jų džiaugsmas toks užkrečiantis, kad net aš, Justiniškių ir Jėzuitų gimnazijos produktas, galiausiai nustoju į viską žiūrėti su įtarimu: Graikija – amžinos siestos ir pietų vėjų kraštas, kur šiaurietiškam skepsiui paprasčiausiai ne vieta.

Graikija motociklu

Paviešėję pas Pavlos ir apsikeitę kelio istorijomis, traukiame tolyn: išmaišome žiemai ištuštėjusios Chalkidikės pusiasalius, užsikeberiojam į miglose paskendusį Olimpo kalną ir sustojam šalia Meteoros, kur svaiginančiame aukštyje ant uolų skardžių pasislėpę senieji ortodoksų vienuolynai. Čia estafetę perima Graikijos BMW GS klubas (kaip ir viskas Graikijoje, klubo taisyklės pakankamai atlapaširdiškos, ir BMW GS motociklą čia vairuoja tik klubo prezidentas – dauguma narių apsižergę tuos pačius Varadero ir Africa Twin su vienu kitu Yamaha Tracer‘iu pramaišiui): Meteoroje mus pasitinka ir globoja trys muškietininkai Alekos, Miltos ir Argis. Kartu su jais tyrinėjame Meteoros kalvas ir Kalabakos vynines; Alekos mums pasakoja, kad krizė skaudžiausiai palietusi Atėnus, tuo tarpu Tesalijoje gyvenimas vis dar teka senąja vaga. “Matai, mažesniuose miesteliuose pinigai vis dar yra žmonių rankose. Daug kas pinigus tebelaiko namuose, už produktus ir paslaugas mokama grynaisiais, ir dėl bankų žlugimo mums nei šilta, nei šalta”, – pasakoja Alekos. Jis kartu su partneriais turi buhalterių firmą, kurioje pasirodo tik tuomet, kai turi tam nuotaikos; per daug dėl darbo nesiplėšo ir klubo prezidentas Argis, Kalabakos centre laikantis kompiuterių parduotuvėlę.

Graikija motociklu

Graikija motociklu

Graikija motociklu
Širdingai padėkoję už svetingumą Alekos, Miltos ir Argiui, leidžiamės tolyn į pietus; galutinis mūsų tikslas – Atėnai, iš kur keltu kelsimės žiemoti į Kretą. Tačiau prieš pasiekiant sostinę, nusprendžiam važiuoti tiesiai per aplinkui ir kirsti Agrafos kalnus, stūksančius pačiame Graikijos centre.

‚Agrafa‘ reiškia ‚nežinomą, neužrašytą‘; ir iš tiesų, Agrafos regionas toli gražu neprimena jaukių pajūrio miestelių, turistinių prašmatnybių ar metropolių triukšmo. Agrafos kalnai – vis dar didele dalimi laukinis kraštas, nusagstytas nedidukais kaimeliias ir išraizgytas tarpeklių, kalnų upių ir piemenų takų labirintais.

Agrafoje pagaliau pasijuntame kaip šiokie tokie motonuotykiautojai: stačiais ožkų takais kylam iki pat viršukalnių, o tuomet staiga žemyn šaunančiu žvyrkeliu keberiojamės į slėnį. Takas vis siaurėja, o aš vis tvirčiau įsikabinu motociklo uodegos – viena vienintelė klaida, ir skrydis nuo skardžio baigtųsi liūdnokai. Taip žvyrkeliais, šunkeliais ir piemenų keliais prasikratom visą dieną; pernakvoję mažulyčiame viešbutėlyje kalnų kaime su tuntu vietinių medžiotojų, kita dieną traukiam link Atėnų. Visą rytą mirkstam tirštuose kalnų ūkuose, slidinėjam ant smėlio ir purvo ir pasiduodam paslaptingai ir melancholiškai Agrafos kalnų nuotaikai tarp pušynų ir akmeningų upių slėnių… Prisimenu Mirties Kelią Bolivijoje, Kolumbijos geriljerų takus ir Andų kanjonus, ir mintiju, jog neturint laiko ar noro Pietų Amerikai, Graikija – turbūt labiausiai intriguojantis motorojus visoje Europoje.

Graikija motociklu

oct-25-27

Graikija motociklu

Iki valios prasiblaškę Agrafos regione, pagaliau įriedam į Atėnus, ir čia man nuoširdžiai suspaudžia širdį. Grafičiais nuterliotos namų sienos, automobiliai išdaužytais stiklais, skardos ir kartono lakštais uždangstytos parduotuvės: Atėnai toli gražu nebeprimena to lengvabūdiško ir kartu tokio mistinio metropolio, kurį prisimenu iš kelionių prieš gerus aštuonetą metų. Krizė, Afrikos pabėgėlių antplūdis ir vietiniai anarchistiniai judėjimai Atėnus pakeitė neatpažįstamai: smulkus verslas čia beveik miręs, gyvenamieji rajonai nuniokoti riaušių ir protestų, šiukšliadėžese rausiasi musulmoniškomis skaromis apsikarstę benamiai, o gatvėse motociklais patruliuoja kaukėti policininkai. Žinoma, pačiame centre gyvenimas tebeverda, turistai vis dar apgulę restoranus, suvenyrų parduotuvėles ir Akropolį, o muziejuose ir parkuose netrūksta jaunimėlio iš Vakarų Europos. Tačiau gyvenamuosiuose rajonuose vyrauja chaosas, grafičiai ir kasnakt dūžtantys automobilių stiklai – paskutinę naktį Atėnuose praleidžiam manevruodami tarp riaušių policijos ir degančių Molotovo kokteilių mūsų gatvėje.

Atėnai motociklu

Atėnai

Atėnai, krizė

Negana to, net ir palei Egėjo jūrą jau darosi šalta, todėl, ilgai nelaukę, vyniojamės į Pirėjo uostą ir laukiam kelto į Heraklioną Kretoje: čia praleisim šalčiausius žiemos mėnesius ir ruošimės Amerikos bekelės užkariavimui pavasarį.
Stay tuned!

FOTO GALERIJA: rtwPaul.com

Nori išskirtinių kelionių idėjų? Spausk ‘prenumeruoti’ ir gauk naujienas tiesiai į savo el.paštą

Komentuok

komentarai

2 thoughts on “Paskui Poseidoną: Tesalijos legendos5 min read

  1. Aidas

    Puiku, labai įstabus aprašymas, dar kartą užkūrė manyje norą pravažiuti tuos kelius, nors iš Albanijos jau buvome trumpam išlindę prieš porą metų. Egle, kol tu ten, gal gali pas vietinius pasiteirauti. Man ADVrider forume parašė, kad žiemą būna trumpas 1-2 savaičių periodas, vadinamas “halcyon days”, dažniausiai, kaip supratau sausio mėn. kuomet oras gražus. Gal tau papasakotu kokiu metu tai dažniausiai būna, ar visoj Graikijoj ar tik kažkokiam regione? Būtų įdomu.

  2. Egle

    Šiais metais orai visoje Graikijoje be galo permainingi – net Kretoje dabar siaučia audros, lietūs ir temperatūra laikosi ties 10-15 C. Graikai skundžiasi, kad gaus pirkti žieminius paltus kelioms savaitėms:) Rekomenduoju meteoblue.com, turbūt tiksliausias orų prognozės puslapis.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *