Home > INTERVIU > Austin Vince: motokeliautojai yra šiek tiek juokingi7 min read
INTERVIUNAUJIENOS

Austin Vince: motokeliautojai yra šiek tiek juokingi7 min read

Austin Vince

EGLĖ GERULAITYTĖ

Ostinas Vinsas (Austin Vince) – vienas  legendinių britų motociklininkų, pasaulį apkeliavęs senu Suzuki DR350 motociklu ir sukūręs ‚Mondo Enduro‘, ‚Terra Circa‘ bei ‚Mondo Sahara‘ filmus apie motoekspedicijas. Šiandien Ostinas po senovei mokytojauja Londone, kuruoja ‚Adventure Film Festival‘ renginį ir sako, jog labiausiai šiuolaikinėje motoekspedicijų scenoje jis pasigenda moterų ir jaunimo.

– Ostinai, jūs nuolat kartojate, jog motokelionės aplink pasaulį yra saugios, lengvos ir pigios, tačiau žmonės jūsų atkakliai nenori klausyti. Kaip manote, kodėl?

– Labai daug ką griauna komercializmas ir ego. Motokeliautojai, kurie yra remiami garsių kompanijų ir turi stiprius rėmėjus, gali atrodyti kietai ir įspūdingai tik tokiu atveju, jei jie parodo, kad motoekspedicijos – tai be galo sudėtingas, brangus, ypatingų įgūdžių reikalajuantis užsiėmimas. Tai netiesa. Tačiau liūdna, kad šiuo naratyvu taip noriai patikima. Man kartais atrodo, jog žmonės tiesiog nenori girdėti, kad apkeliauti pasaulį motociklu yra saugu, lengva ir pigu, nes tada jie nebeturės pasiteisinimo, kodėl nevažiuoja patys. Man tai labai keista ir, tiesą sakant, liūdna.

Tačiau reikia mėginti toliau. Vis dėlto būna ir taip, kad žmonės, kurie matė mano filmus arba skaitė mano žmonos (Lois Pryce) knygas, prieina prie manęs ir sako: oho, aš niekad negalvojau, kad tai taip pasiekiama! Taigi yra žmonių, kuriuos ši žinutė pasiekia.

Austin Vince

– Ko norėtumėte šiuolaikinėje motokelionių scenoje matyti daugiau?

– Moterų ir jaunimo. Šiandien, mirus autostopui (ačiū moderniam kinui), būtų tikrai smagu matyti jaunus žmones, sėdančius ant mažų 125-150cc motociklų ir važiuojančius aplink Europą, Aziją, Pietų Ameriką. Kažkada kelionės autstopu tarp jaunimo buvo norma; šiandien masinė paranoja tai sužlugdė. Mano sesuo jaunystėje autostopu išmaišė visą Europą, tačiau kas šiandien sakoma jaunoms merginoms, jei jos susiruošia ‚tranzuoti‘? Joms teigiama, kad jas apgaus, apvogs, būtinai kaip nors nuskriaus. Autostopas miręs, užtat maži motociklai, mopedai daug pinigų neturintiems jaunuoliams – puikus būdas keliauti. Įsimeti miegmaišį, palapinę, ir pirmyn. Tai būtų be galo šaunu, juk motociklu tiek daug pamatai ir tiek daug išmoksti. Nereikia motociklizmo pernelyg komplikuoti. Tai tiesiog smagus būdas keliauti, ir nieko daugiau. Jei neturi daug pinigų, kelionė aplink pasaulį motociklu – kaip tik tau. Tokia kelionė gali pakeisti tavo gyvenimą, kaip paprastos atostogos Ispanijoje ar Turkijoje nepakeis niekuomet.

– Legendinė motokeliautoja Linda Bik, kuri kelyje – jau penkiasdešimt metų, sakė, kad šiandien ji mato per daug konkurencijos ir pasiilgsta bendruomenės. Ar sutinkate?

– Žinoma. Ir tai – problemos dalis. Motokelionės šiandien yra dominuojamos pusamžių vyriškių, tad tam tikrų organų dydžių matavimo varžybos čia neišvengiamas. Reikia, kad to neliktų. Tai, ką mes vadiname motoekspedicijomis ir motokelionėmis (adventure motorcycling/adventure riding), gali tiesiog išnykti per ateinančius 10-15 metų. Kodėl? Todėl, kad žmonės, kurie dabar propaguoja motoekspedicijas, yra šie tiek juokingi. Šešiasdešimtaisiais, septyniasdešimtaisiais motociklizmas buvo kietas užsiėmimas. Styvas Makvynas (Steve McQueen) buvo kietas. Tačiau šiandien Anglijoje motociklizmas yra tai, ką daro tavo tėtis. Kaip žvejyba arba klasikinės muzikos klausymasis. Jauni, kieti žmonės nenori motociklų – jie perka dviračius ir kajakus. Motociklizmas dabar yra tas pats, kas plaukimas į kruizą. ‚O, kaip aš norėčiau leistis į kruizą‘, – niekada nepasakė joks jaunuolis. Taigi jei nesudominsime jaunimo, motoekspedicijos tiesiog išnyks, ir mane tai gąsdina.

Austin Vince

– Beje, apie dviračius ir kajakus: kodėl tik motociklininkai įsivaizduoja esą tokie ypatingi? Autobusais, automobiliais, dviračiais ar galų gale pėsčiomis keliaujantys žmonės nemato jokio reikalo afišuoti savo kelionių, tuo tarpu motokeliautojai dažnai ne tik rašo blogus, bet ir nepaliaujamai reklamuojasi socialinėse medijose, būtinai rašo knygas, leidžia DVD ir apskritai mėgina sukurti neretai iš šono komiškai atrodantį asmenybės kultą.

– Nežinau. Veikiausiai todėl, kad taip galima kažką parduoti. Anglijoje tai vyksta su dviračiais: važiavimas dviračiu tampa nauju nacionaliniu hobiu, ir visur dygsta naujos dviračių parduotuvės. Žmonės dviračiams ir aksesuarams dabar išleidžia didžiulius kiekius pinigų. Kai turi tam tikro tipo dviratį ir tam tikrą įrangą bei aprangą, atrodo, kad esi be galo nuostabus dviratininkas, nors realybėje galbūt tas dviratis retai palieka garažą. Tačiau tam tikri daiktai ir aksesuarai sukuria tam tikrą įvaizdį, ir žmonėms to pakanka.

Su motociklizmu tai vyksta jau porą dešimtmečių. Prieš 10-20 metų vidutinės grandies vadybininkai, buhalteriai ir stomatologai puolė pirkti Harley Davidson motociklus ir odines kelnes, kad galėtų pasijusti kietais ‚Hells Angels‘ bičais. Po dešimt metų jie suprato, kad jų chromuoti harliai daugiausiai dulka garaže, ir grįžo prie savo golfo laukų ir aludžių.

Dabar lygiai tas pats vyksta su motoekspedicijoms skirtais motociklais (adventure bikes). Masiškai perkami sunkieji GS‘ai ir naujosios Africa Twin – vien tam, kad tematytų Costa kavinę Stratforde prie Avono.

Štai ant vieno populiariausių Anglijos motoleidinių, ‚British Motorcycle‘, puikuojasi antraštė: penketas geriausių motoekspedicijoms skirtų motociklų. Pasižiūrėjus, kas tai per motociklai, – visi jie kainuoja per 15,000 eurų. Jie visi sveria per 250kg. Ir kaip mergina, jaunuolis ar apskritai tiesiog paprastas žmogus gali į tai pažiūrėti ir pasakyti – o, tai atrodo taip patraukliai ir nesudėtingai, ir aš taip galiu, tai taip lengva? Žinoma, ne. Ir man dėl to labai liūdna.

– Kas, jūsų nuomone, yra motoekspedicijos apibrėžimas?

– Šį terminą pirmas ėmė vartoti Krisas Skotas (Chris Scott). Motoekspedicijos (adventure motorcycling) yra Kriso Skoto sąvoka, ir jis turi omenyje tokias keliones, kai važiuojama ne Europoje, Šiaurės Amerikoje ar Australijoje, o trečiojo pasaulio šalyse, kai tos kelionės – ilgos ir kai dauguma maršruto įveikiama bekele. Tuo tarpu JAV atsirado kita, panašiai skambanti adventure riding sąvoka. Žinia, amerikiečiai nemėgsta palikti Amerikos, tad jie nukniaukė Kriso Skoto terminą ir prisitaikė jį sau. Ką reiškia amerikietiškasis adventure riding? Ogi bimbinėjimą bekele savo kieme. Jei pervažiavai Arizoną bekele, puiku, tik tai nereiškia, jog įvykdei tarptautinę motoekspediciją.

Aš dar pridėčiau, jog motoekspedicija privalo turėti nežinomybės elementą. Ir neturiu omenyje galvosūkio, kuriame viešbutyje nakvoti – turiu omenyje tikrą nežinomybę.

-Ką jūs pats laikote motoherojais?

– Savo žmoną Lois Pryce, ji – nepakartojama. Krisą Skotą (Chris Scott), jis yra legenda. Pasaulis be jo šiandien atrodytų gerokai kitaip. Edą Marčą (Ed March), berniuką su mopedu, kuris turi tokius pat plaukus, kaip tu. Aš esu vidurinės mokyklos mokytojas; manau, bet koks motociklininkas, kurį galėčiau kaip pavyzdį parodyti savo dešimtmečiams mokinukams, yra motoherojus.

– Su kuo norėtumėte leistis į motokelionę?

– Su bet kuo, kam artima mano kelionių filosofija. Mano geriausias draugas Filas, pavyzdžiui, būtų baisus kelionių partneris – jis nekęstų laukimo pasieniuose ir nakvojimo palapinėje, išsitepti alyva taisant motociklą ar kęsti prastą orą jam būtų tikrų tikriausia kančia. Beje, jokiu būdu nesakau, kad mano kelionių metodas yra geresnis, nei kitų, ar kaip nors ypatingas, tačiau keliaujant svarbu žinoti, jog tavo draugai ar partneris yra nusiteikę taip pat, kaip tu. Mondo Sahara komanda buvo tiesiog tobula – visi mes turėjome tą patį požiūrį, todėl dykumą ištvėrėme be streso ir be ginčų.

Austin Vince

– Ar važiuotumėte į Sibirą su Juenu Makgregoru (Ewan MacGregor)?

(Juokiasi) Mano atsakymas čia neturi prasmės, nes Juenas niekuomet nevažiuotų taip, kaip keliauju aš. Bet jei jis sutiktų važiuoti paprastesniu ir lengvesniu motociklu, nakvoti palapinėse, ne viešbučiuose, neturėti jokio palaikymo, labai ribotą biudžetą, pats virti maistą ant laužo, tuomet kodėl gi ne. Tačiau dabar, manau, būtume siaubingi kelionės kompanijonai.

– Jūs esate sakęs, kad šiuolaikinių motokeliautojų apranga, tamsinti šalmų stiklai ir apskritai visas įvaizdis primena Robokopą, o ne draugišką ir smalsų keliautoją. Mes daug kalbame apie savo keliones ir savo įspūdžius, bet beveik niekada apie tai, ką esame skoloje pasauliui ir žmonėms, pro kurių namus važiuojame.

– Aš apie tai kalbu nuolat, ir manau, kad daugeliui tai nepatinka. Vakarų motociklininkas – pabrėžiu, motociklininkAS – tikrai nekaip reprezentuoja Vakarus šalyse, per kurias važiuoja.

– Ar Mondo Sahara – tikrai paskutinis jūsų kūrinys?

– Mondo Sahara filmas ir jo reklama man gerokai kirto per kišenę, tad kol kas negaliu atsakyti. Jei kas galėtų pasirūpinti finansais, veikiausiai sukurčiau dar vieną filmą. Kita vertus, man jau netoli šešiasdešimties, ir dabar motociklizmas man vis mažiau įdomus, daugiau mane domina filosofijos, moralės ir etikos klausimai. Be to, esu jau tiek apkeliavęs, kad dabar kur kas mieliau leidžiu laiką su žmona Londone.

– Kaip jaučiatės, vadinamas Ponu Lois Pryce?

– Manau, jog tai – privilegija.

Austin Vince

Austin Vince

Austin Vince

Austin Vince

Nori išskirtinių kelionių idėjų? Spausk ‘prenumeruoti’ ir gauk naujienas tiesiai į savo el.paštą

Komentuok

komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *