Home > INTERVIU > Asta ir Linas: ginkluoti brazilai, Dakaras ir Patagonija8 min read
INTERVIUNAUJIENOS

Asta ir Linas: ginkluoti brazilai, Dakaras ir Patagonija8 min read

Asta ir Linas

EGLĖ GERULAITYTĖ

Aplink pasaulį motociklais išsiruošę Asta Dovydėnaitė ir Linas Mockevičius jau spėjo įveikti pusę Pietų Amerikos kontinento. Nepaisant susidūrimo su plėšikais Brazilijoje ir žemės drebėjimo Čilėje, Asta pasakoja, jog kol kas kelionė vyksta sklandžiai, nuotaikos puikios, o įspūdžiai – nepakartojami.

– Jūsų su Linu kelionė po truputį įsibėgėja. Kaip jaučiatės? Kaip laikosi motociklai?

-Tiesą sakant, mūsų kelionė neseniai kaip tik “sulėtėjo”. Prieš tai judėjome daug sparčiau, kad suderintumėm kelis dalykus, kuriuos norėjom suspėti per kiek daugiau, nei mėnesį – pasiekti Ušuają nuo Santjago, sugrįžti į Santjagą motociklų aptarnavimui ir laiku nuvažiuoti į San Chuaną Argentinoje susitikimui su Dakaro ralio dalyviais. Dabar – artimiausia “data”, į kurią orientuojamės – labiausiai “važiuotinas” metų laikas Aliaskoje. Norime suspėti nuvykti, kai ten šilčiausia. O visa kita pakeliui – kaip pasiseks.

Patys jaučiamės puikiai! Jokių sveikatos problemų neturėjom. Neseniai nusileidom iš kalnų – kelias naktis praleidome 4 kilometrų virš jūros lygio aukštyje ir laimei, mūsų organizmai labai neblogai adaptavosi. Ir žinoma, nuotaika puiki – juk įgyvendiname savo svajonę!

Motociklai mūsų nei karto nenuvylė. Turėjome nedidelių gedimų, bet nei vieno, dėl kurio būtumėm sustoję kelyje (beldžiu į medį). Nuvažiavome jau virš 12 000 kilometrų ir dar nė karto nepradūrėme rato (vėl beldžiu į medį), nors čia turbūt įveikėme daugiau kilometrų žvyrkeliais, nei esame įveikę per savo “motociklinę karjerą” mūsų žemyne. Mano motociklas buvo bepradedąs “skųstis” elektros sistemos sutrikimais, bet tai tebuvo nuo vibracijos atsipalaidavusi akumuliatoriaus jungtis. Pats rimčiausias gedimas, kurį patyrėme – baigusi gyvenimą mano motociklo kuro pompa. Oro temperatūrai pakilus iki 38 laipsnių karščio, variklis ėmė gesti. Bet net ir tą akimirką sėkmė buvo mūsų pusėje – leidomės iš kalnų, taigi užgesinusi veriklį riedėjau žemyn apie 30 kilometrų, kol jis atvėso ir galėjau tęsti kelionę iki miestelio, kurį tądien norėjom pasiekti. Tame pačiame miestelyje nesunkiai radome naują pompą ir su savo turimais įrankiais bei tuo, ką radome aplinkui, ją patys pakeitėme.

Lino motociklas naujas, taigi staigmenų kol kas mums nepateikė. Vienintelį kartą, kai priekinių šakių tarpinė pradėjo šiek tiek leisti tepalą, kaip tik buvome atvykę į Santjagą motociklų aptarnavimams, tad BMW atstovybė sutvarkė šį nedidelį gedimą nemokamai – pagal garantiją.

Asta ir Linas

– Vos apšilę kojas Pietų Amerikoje, jau spėjote išgyventi ginkluotą apiplėšimą Brazilijoje, žemės drebėjimą Čilėje ir smulkią drabužių vagystę! Žaviuosi, kad nepasiduodate pesimizmui, vis dėlto toks ‘krikštas’ turbūt sukrėtė?

– Labiausiai išgasdinti buvome Brazilijoje. Šis “nuotykis” įvyko ten, kur mažiausiai to tikėjomės – labai jaukiame miestelyje, kurį visi, tiek vietiniai, tiek kiti keliautojai įvardino kaip labai ramų ir saugų. Nuo to laiko vis dar nesijaučiu jaukiai, jei įtartinos išvaizdos vietinis lekia link manęs mažu motociklu (plėšikai mus pasivijo tokiu būdu), bet praradome tik fotoaparatą, o ne nuotraukas ir patys likome sveiki – tai svarbiausia.

Žemės drebėjimas, laimei, buvo be liūdnų pasėkmių, taigi tai – labiau įdomi patirtis, nei sukrėtimas. Visgi supratome, kad gamta, kuria nesiliaujame žavėtis, yra įspūdinga ne tik savo vaizdu, bet ir didžiule galia…

O su rūbais situacija buvo juokinga: aš kurį laiką pati sau bambėjau, kad nors ir labai stengiausi pasiimti tik būtiniausius rūbus iš namų, vistiek susidėjau jų šiek tiek per daug. Taigi po šio įvykio mano bagažas kiek palengvėjo ir jame atsirado daugiau vietos – tai nėra blogai. Žinoma, pavogti buvo mano mėgstamiausi, dažniausiai nešiojami rūbai, bet kol kas dar nei vieno iš jų nepakeičiau nauju, nes nebuvo reikalo. Kadangi visi Lino rūbai liko vietoje – jis juokėsi, kad vidutiniškai žemo ūgio vietiniai nusprendė, kad jo rūbai jiems bus stipriai per dideli, taigi susirinko tik maniškius.

Iš kiekvienos situacijos pasimokome, randame jose ir gerų dalykų, ir tuomet su šypsena tęsiame kelionę.

– Koks momentas iki šiol buvo pats įsimintiniausias?

Sudėtingas klausimas! Prie įspūdingos gamtos čia galima priprasti, ji tikrai lepina vaizdais, nepamirštamais vingiuotais keliais ir lyg iš paveiksliuko išimtais nepaprasto gražumo kaimeliais. Kai pagalvoju, viskas, ką patyrėme, tikrai buvo nepaprasta. Vieno ypatingo dalyko net negaliu išskirti. Gal šiek tiek daugiau įspūdžių paliko Dakaro ralis, nes labai jo laukėme ir labai stengėmės į jį suspėti.

– Kaipgi atrodo tie garsieji Dakaro bivuakai? Kokį įspūdį paliko Antanas?

– Kažkodėl įsivaizdavau, kad juose bus tradicinių afrikietiškų palapinių (šypsosi). Bet, savaime suprantama, jų ten nebuvo nei kvapo. Kiekviena komanda organizuojasi savo erdvę vis kitaip. Mūsų tautiečių komanda buvo susitvarkiusi paprastai, bet patogiai – staliukas, mechanikų sunkvežimis, papildomas visureigis žurnalistams ir gerai apšviestas pagrindinis ralio automobilis, kad mechanikai galėtų dirbti prie jo per naktį. Kadangi susipažinome su vokiečių MINI komandos atstovais, jie mums aprodė savo bivuaką, kuriame aptarnaujami bent penki automobiliai. Ten jie turėjo atskirus sunkvežimius komandos narių bagažui vežti, skalbyklą, virinimo chechą, improvizuotą ofisą. Veiksmas ten vyksta per visą naktį ir tikrai neprimena atostogų šiltuose kraštuose – kai vieni bando miegoti palapinėse, kiti tuo tarpu šalia tų palapinių gazuoja testuodami Kamaz sunkvežimį…

Antaną ir Darių bivuake radome apie 9 valandą vakaro, akivaizdžiai pavargusius ir neišsimiegojusius, bet puikios nuotaikos. Tokio šilto priėmimo, kokį jie mums suorganizavo, mes visai nesitikėjome – pasijutome, lyg aplankę tolimus giminaičius kokios nors ypač džiugios šventės metu. Antanas asmeniškai pasirūpino, kad mūs pasiektų siuntinys iš Lietuvos ir dar pridėjo dovanų nuo savęs. Taip pat komanda mus pakvietė vakarienės bivuake, ten, kur valgo visos ralio legendos. Dar kelias dienas po susitikimo su jais jautėmės pakylėti.

Asta ir Linas

– Šiemet Dakare ispanė Laja Sanz atvažiavo 16-ta. Ar tau pačiai niekada nėra kilę minčių apie Dakarą, ypač dabar, kai žvilgtelėjai į jo virtuvę iš arti?

– Stebėjau Lają dalvaujant Dakare pernai, o šiemet turėjau progą pamatyti ją, pralekiančią pro mane vos už kelių metrų. Lyginant su kitais motociklininkais vyrais, jos važiavimo stilius man pasirodė gerokai atsargesnis – ji aštrų posūkį įveikė greitai, bet atsargiai, kai tuo tarpu vyrai lėkė keldami į orą dulkes ir akmenis. Žaviuosi tokiomis drąsiomis moterimis, bet pati apie motociklų sportą negalvoju – nesu labai arši važiuotoja. Motociklas man – priemonė tyrinėti, o ne siekti sportinių aukštumų. Paskutinis bandymas pralėkti motokroso trasa lengvučiu, bet galingu KTM Freeride motociklu man baigėsi sėkmingai, bet motociklui teko pakilti kelis metrus į orą, perskristi per mane ir visai ne minkštai pokštelti ant žemės ratais į viršų!

– Girdėjau tavo pastabą, kad nuo šiol keliausite lėčiau. Kodėl?

– Kaip jau minėjau, sėkmingai susitvarkėme “reikalus”, kuriuos buvom susiplanavę dar prieš išvykdami iš Lietuvos. Dabar sumažinome per dieną nuvažiuojamus atstumus, sumažinome maksimalų važiavimo greitį nuo 110 km/h iki 80-90 km/h – taip važiuodami turime laiko dairytis, galime stabčioti fotografuotis ir mėgautis pačiu važiavimu. O tuo tarpu pastebėjau, kad ir mūsų kuro sąnaudos smarkiai sumažėjo – pavyzdžiui, maniškis motociklėlis, važiuojant 110 km/h greičiu, “prašo” beveik 4 litrų benzino šimtui kilometrų, o važiuojant apie 80km/h jam užtenka vos trijų litrų! Kadangi atstumai, kuriuos norime įveikti šios kelionės metu, gana dideli, tokiu būdu galime sutaupyti nemažai pinigų. Skubėti kartais turime tik tam, kad mūsų nepasivytų tamsūs lietaus debesys, arba jei ilgiau užtrukome kelyje, kad netektų važiuoti tamsoje ir rizikuoti susidurti su į kelią išbėgusia lama arba jos “pusbroliu” guanaku.

Asta ir Linas

– Kaip reaguoja Pietų Amerikos pasieniečiai ar tiesiog vietiniai, išgirdę ‘Lietuva’?

– Pasieniečiai, pažiūrėję į mūsų pasus, ant kurių parašyta LIETUVOS RESPUBLIKA, neretai atsisuka į mus ir paklausia “Iš kokios šalies esate?”. Matyt, nelabai dažnai jiems tenka matyti tokius pasus. Bet keliautojų čia visur pilna, iš pačių netikėčiausių šalių (nors, tiesą sakant lietuvių dar nesutikom, bet lenkų čia labai nemažai), taigi niekas per daug nesistebi, kai pasakai “Lituania”. Vieną kartą Čilėje vietinis pasitikslino, ar Lietuva yra Afrikoje, bet daugiau tokių situacijų nebuvo.

– Ar daug pakeliui sutinkate motokeliautojų?

Taip, motokeliautojų čia tikrai daug. Keliauja ir vietiniai žmonės, ir atvykę iš kitų žemynų. Praėjusią savaitę nesutikom nei vieno ir jau buvom bepradedą stebėtis tuo, bet prieš kelias dienas strigome pasienio punkte Argentinoje, prieš įvažiuojant į Čilę ir praleidome vakarą kartu su maždaug 15 motociklininkų iš Brazilijos, Argentinos ir net Pietų Korėjos! O šiuo metu esame hostelyje San Pedro de Atacama miestelyje Čilėje ir kaip tik šią akimirką Linas padeda keliautojui iš Airijos sureguliuoti jo senutėlės Yamahos karbiuratorius, kad motociklas negestų kylant aukštai į kalnus. Aš tuoj eisiu ruošti mums visiems pietų kartu su pora iš Švedijos, kurie du mėnesius važinėjasi po Pietų Ameriką dvisėda ant BMW R1200GS.

– Ko palinkėtumėte viduržemį be motociklų kenčiantiems namie likusiems motomanams?

Toks jau tas dalykas – žiema Lietuvoje. Negali važiuoti, bet gali tobulinti savo motociklą ir svajoti apie keliones, į kurias išlėksi, vos prasidėjus pavasariui. Tad ir linkime, kad svajonės pildytųsi!

Asta ir Linas

Sekite Astos ir Lino nuotykius: www.2wheeledadventures.com

Nori išskirtinių kelionių idėjų? Spausk ‘prenumeruoti’ ir gauk naujienas tiesiai į savo el.paštą

Komentuok

komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *