Home > AFRIKA > Aplink Afriką ekspromtu: DR Kongo lenktynės10 min read
AFRIKAPASAKOJIMAI

Aplink Afriką ekspromtu: DR Kongo lenktynės10 min read

EGLĖ GERULAITYTĖ

Dar prieš keletą metų Jonas (Ionut Florea) ir Ana (Ana Hogas) nė nesapnavo apie ADV motociklizmą ar ilgas žemynines keliones, tačiau tai jų nesustabdė įsigyti Yamaha Tenere XT660Z ir išsiruošti keturiolikos mėnesių kelionei aplink Afriką.

Be carnet de passage, jokios padorios off road važiavimo patirties anei detalaus planavimo Jonas su Ana pasiryžo tam, ką tegalima pavadinti epic adventure per ekstremaliausius pasaulio regionus – ir atsidūrė tokiuose kraštuose, kur vargiai įvarytum net Chris Scottą.

img_1741

img_0440

Kai, atsikimšę rumuniško alaus, šnekamės su Into The World blogo autoriais jų minimalistiniame būste Bukarešte, tiek Jonas, tiek Ana kuklinasi ir sako, jog apvažiuoti aplink Afriką motociklu nėra žygdarbis. Aš nesutinku – tačiau jų vėjavaikiškas požiūris nėra apsimestinis. Viskas, ką jie mėgina padaryti, tai perduoti pasauliui paprastą žinią: dideliam afrikietiškam nuotykiui nereikia nei ilgametės patirties, nei ypatingų įgūdžių, nei milžiniško biudžeto: tereikia noro ir polėkio.

Jokio plano – geras planas

Pasiruošimas kelionėms visuomet yra daug diskusijų sulaukianti tema, ir nėra vieno geriausio metodo, kaip tai daryti. Jonas su Ana, kiek pasikuitę internete ieškodami informacijos apie optimaliausią motociklą, vizas ir šalis, kurias tikėjosi aplankyti, ir pakraupę nuo žvėriškų carnet de passage kainų nusprendė tiesiog nekreipti į biurokratus dėmesio ir keliauti improvizuotai.

‘Mus pribloškė informacijos gausa – preciziškas kelionės planavimas, popierizmo kalnai ir kainos, vizų algoritmai… Visa tai mums abiems pasirodė tiesiog per daug, todėl nusprendėme nekreipti dėmesio ir tiesiog važiuoti. Buvom skaitę lenkų keliautojų blogą apie jų improvizuotas keliones beveik be pinigų ir patirties, ir tai mums buvo nemažas įkvėpimo šaltinis. Taigi abu vieningai sutarėme: improvizuosim ir mes’, – pasakoja Jonas.
‘Neturėjome kažkokio specifinio tikslo, pavyzdžiui, nuvažiuoti nuo Nordkapo iki Keiptauno ar panašiai – mes tiesiog norėjome pamatyti Afriką. Galvojome taip: jei kažkurioje šalyje mūsų neįsileis, išseks mūsų santaupos ar toliau važiuoti taps neįmanoma dėl konfliktų ar kitokių priežasčių, apsisuksime ir grįšime. Nenorėjome niekam nieko įrodyti ar sumušti rekordo – norėjome apkeliauti Afriką. Taigi išsiruošėme į Afriką!’, – šypsosi Ana.

Jon, Into the World

Negana to, jog į pasiruošimą nei vienas nežiūrėjo rimtai, Jonas neturėjo ir jokios off road patirties. Prieš kelionę į Afriką jis buvo važinėjęs tik plentiniais motociklais. ‚Šiek tiek pasidomėjau dual sport tendencijomis internete ir apsisprendžiau dėl Yamaha XT660Z: tai atrodė geras variantas važiuoti dviese. Žinoma, kai pirmąkart atsidūriau ant smėlio Maroke, o, tai tikrai buvo kažkas ypatingo…Bet ties Sudanu tiek ant smėlio, tiek žvyro, tiek purvo jau jaučiausiai visiškai tvirtai. Suprantu, kodėl daugelis patyrusių off road motociklininkų pataria pradėti mokytis ant mažų ir lengvų CFR250 ar panašių motociklų, bet žinai – kai išmoksti su smėliu derėtis ant XT660Z, ir dar dviese, paskui raliai ir motokrosai ant 250-450cc motociklų atrodo vienas juokas!’, – kikena Jonas.

Into The World

Kelionė aplink Afriką buvo pirmas ilgesnis pasižmonėjimas užsienyje tiek Jonui, tiek Anai: nors jie abu anksčiau yra keliavę po Pietryčių Aziją ir Šri Lanką dviračiais bei automobiliais, tai daugiausiai būdavo dviejų – trijų savaičių atostogos. ‚Išsiruošti į mėnesius truksiančią kelionę, kurioje netrūks stovyklavimo, važiavimo bekele ir daugybės nežinomų faktorių yra visai kas kita, nei trumpi atostogų momentai. Bet galiausiai arba išvažiuoji, arba ne. Mes išvažiavome su minimaliais lūkesčiais, tačiau turėjome didelių vilčių: ir kelionės pabaigoje apgailestavome tik dėl to, jog jai skyrėme per mažai laiko!’, – įsitikinusi Ana.

Jos teigimu, nors Marokas buvo puikus naujojo kontinento įvadas abiems, palikę Europą jie pasijuto tik Malyje: pervažiavus Mauritaniją, pagaliau prasideda tikroji Afrika.

img_1721
‘Nors jau Vakarų Saharoje pajutom, kad Europa liko už nugarų, Malis buvo ta šalis, kur mes susižvalgėm ir pagalvojom: eina sau, dabar mes jau tikrai Afrikoje! Važiuodami per Malį, jautėmės nelyg atskirame pasaulyje: gamta, spalvos, žmonės buvo visiškai skirtingi. Sekantis ryškus kontrastas buvo Nigerija: čia atmosfera staiga pasikeitė. Vakarų Afrikoje žmonės be galo draugiški, daug besišypsantys, smalsūs; tuo tarpu vos kirtę Nigerijos pasienį supratome, kad čia kultūra visai kitokia. Nigeriečiai – išdidūs, stiprūs žmonės. Iš pradžių jautėmės kiek nejaukiai: daugybė žmonių, tarp jų, beje, ir Rumunijos konsulas Toge mus įspėjo nevažiuoti per Nigeriją, nes čia esą pavojinga. Iš tiesų, pradžioje abu jautėme įtampą: ginklus čia nešiojasi ne tik armija, policija ir apsaugininkai, bet ir kone kiekvienas civilis; rankiniai šaunamieji ginklai, kalašnikovai – prisižiūrėjome visko. Kas kelias dešimtis kilometrų – karinis patikros punktas; visur turėdavome prisiregistruoti, mūsų dokumentai buvo nuolat tikrinimi… Tačiau galiausiai Nigerija mums paliko nepakartojamą įspūdį – aš tiesiog įsimylėjau sostinę Lagos, nepaisant jos lūšnynų ir nesuvokiamo skurdo‘, – pasakoja Ana.

dsc09835-2

img_2880

Vos kirtę Kamerūno sieną, Jonas ir Ana pateko į bėdą – perdegė motociklo sankaba.Kamerūne jie strigo geroms dviems savaitėms: britų WeMoto kompanija į Abudžą Nigerijoje sugebėjo atsiųsti ne tą sankabą, tad Jonui teko užsisakyti dar vieną iš Vokietijos; kai sankaba pagaliau pasiekė Kamerūną, jiems tebuvo likęs vienas mėnuo kirsti Gaboną ir Kongą, nes vizos artėjo prie galiojimo pabaigos. Pasiekę Demokratinę Kongo Respubliką, Jonas ir Ana tikėjosi ten gauti Angolos vizą ir traukti toliau į pietus…tačiau laimė nenusišypsojo ir čia: Angolos vizos gauti buvo tiesiog neįmanoma, ir jiems teliko vienas kelias: kirsti visą DR Kongą.

img_6231

‚Važiuojant aplink Afriką, vizų algoritmą reikia išstudijuoti tikrai gerai, nes kitaip patekti į nepavydėtiną situaciją gali staiga. Taip nutiko ir mums: Angolos ambasada buvo uždaryta, ir tuo laikotarpiu vizų negavo nei vienas keliautojas; mums neliko nieko kito, kaip tik bandyti pasiekti Zambiją per Demokratinę Kongo Respubliką‘, – prisimena Jonas. Jo teigimu, Afrikoje kyšių ir derybų pagalba gali išsisukti be carnet de passage ir reikiamų vakcinacijos dokumentų, tačiau be vizos nepajudėsi niekur.

Ralis prieš laiką: Kinšasa – Lubumbaši

Maisto trūkumas, nepravažiuojami keliai ir jokio privatumo: pasak Jono ir Anos, DR Kongas buvo daugiausia fizinių ir moralinių jėgų pareikalavusi kelionės atkarpa.

‚Galvodami apie Demokratinę Kongo Respubliką, žmonės dažniausiai įsivaizduoja laukinius juodaodžius, lakstančius aplink su kalašnikovais ir mačetėmis. Bet iš tiesų DR Konge žmonės užsiėmę kitkuo: jie kamuojasi nepervažiuojamuose purvynuose, kurie atstoja nacionalinius kelius: niekur kitur nemačiau tiek džipų, autobusų, motocikliukų ir dviračių savininkų, beviltiškai traukiančių, stumiančių ir kasančių savo transporto priemones iš nesibaigiančios purvo ir smėlio jūros. Keliai DR Konge yra patys blogiausi visoje Afrikoje . Mes turėjome užsidirbti kiekvieną kilometrą – kasti, stumti, traukti, taisyti vos besilaikančius rąstų tiltus, vėl traukti, kasti ir stumti…Buvo dienų, kai ant motociklo praleisdavome per 12 valandų, o įveikdavome vos 20 kilometrų. Nuolat strigdavome, turėdavome motociklą iškasti, ir čia pat užstrigdavome vėl; stumdavome jį per lipnų smėlį ir didžiules balas, kiaurai peršlapę, išsekę, apskretę purvu; kartais tekdavo motociklą guldyti, kad išlaisvintume padangas iš purvo; kartais rodydavosi, jog įklimpome lakiajame smėlyje… Judėti Konge yra be galo sunku. Kartais tiesiogine prasme turi nutiesti naują kelią, kad galėtum važiuoti toliau‘, – šypsosi Jonas.

dsc09901-2 dsc09846-2 drcrallyhell

Tačiau keliai nebuvo vienintelis DR Kongo iššūkis: maisto stygius ir prasidėjęs liūčių sezonas optimizmo taip pat nepridėjo. ‚Nusipirkti maisto DR Konge buvo didžiulė problema. Kartais pasisekdavo įsigyti vyšnios dydžio pomidorų, kelis kukurūzus ir saują vytintų žuvelių; mes kalbindavome vietines moteris, ant galvų nešančias ananasus, tačiau jos nenorėdavo mums vaisių parduoti – jų šeimoms valgyti reikėjo taip pat, kaip ir mums. Kongiečiams pinigai buvo visiškai neįdomūs: maistas čia buvo svarbiau. Be to, netruko subjurti oras: prapliupo sezoninės liūtys, ir mes nuolat peršlapdavome, mūsų palapinė leido vandenį, o keliai čia pat virsdavo putojančiais kriokliais… DR Kongas buvo tikrai daug jėgų pareikalavęs etapas!‘, – pasakoja Ana.

img_0547-2

Vietiniai DR Konge buvo be galo smalsūs, dažniausiai – tiesiog nepakenčiamai įkyrūs. ‚Privatumo sąvoka Konge neegzistuoja. Žmonės yra absoliučiai visur – net jei pasistatai palapinę atokiausiame krūmyne, per pusvalandį tarsi iš niekur pradeda dygti smalsūs vietiniai. Jiems viskas įdomu – kartais mus apspisdavo visa minia žmonių ir tiesiog spoksodavo, kaip mes statomės palapinę ar gaminam maistą. Daugelyje kraštų, per kuriuos važiavome, vietiniai niekuomet nebuvo matę balto žmogaus. Tai buvo tikrai įsimintina patirtis‘, – kloja įspūdžius Ana.

dscn0964

DR Kongo samba

Nepaisant sunkumų kelyje, spartietiškų maisto porcijų ir pernelyg intensyvaus vietinio svetingumo, Jonas ir Ana vienbalsiai tvirtina: DR Kongas buvo neįtikėtiniausia ir spalvingiausia jų kelionės po Afriką dalis.

‚Kas mums labiausiai patiko Afrikoje? Žmonės, žinoma! Kontrastai, garsai, spalvos – viskas be galo skiriasi nuo to, prie ko esame įpratę. Žinai, Bukarešte mes turime posakį: Rumunija – nuostabi šalis, tik gaila, kad apgyvendinta. Juokauju, žinoma; bet Afrikoje būtent žmonės ir nepaprastai skirtingos kultūros padaro didžiausią įspūdį. Ar žinojai, kad samba ir rumba turi šaknis Konge? O, afrikiečiai tikrai moka švęsti‘, – juokiasi Ana.

Pasak Jono, kelionė per DR Kongą išmokė atkaklumo ir pasitikėjimo savimi. ‚Pats važiavimas buvo tikrai ekstremalus, bet kartu tai buvo geriausia pamoka. Atsiduri tokioje situacijoje, kai esi tiesiog priverstas judėti toliau, nes kitos išeities paprasčiausiai nėra. Jei iškyla problema, privalai ją išspręsti pats, nesvarbu, kad nežinai, nemoki ar neturi reikiamų įrankių. Kai nutrūko motociklo grandinė, naują narelį pagaminau iš gabalėlio skardos ir dviejų varžtų – ir ši kombinacija atlaikė gerus 600 kilometrų, kol pagaliau pasiekėme Lubumbaši miestą ir nusipirkome naują grandinę. Tokiomis sąlygomis, kaip Konge, greit išmoksti visko – nes alternatyva…tiesą sakant, jokios alternatyvos paprasčiausiai nėra’, – pasakoja Jonas.

chainfix drcjon drcrally2

Galiausiai pasiekę Zambiją, Jonas su Ana patraukė į Rytus ir Afrikos pakrante per Turkiją grįžo namo.

Po dviejų metų ir išleistos knygos apie jų nuotykius Afrikoje Ana taip pat išmoko vairuoti motociklą, įsigijo Suzuki DRZ400 ir kartu su Jonu – šįkart ant KTM690 – Šilko keliu pervažiavo Centrinę Aziją, Mongoliją ir Sibirą. Tačiau Afrika liko tiek jų širdyse, tiek planuose: po keleto mėnesių jie planuoja kelionę po Namibiją ir Botsvaną. O toliau?

‘Kas žino – mes tikrai norėtume motociklais pervažiuoti abi Amerikas, o galbūt grįžti į Afriką ir patyrinėti šalis, kurias kirtome paskubomis dėl nebegaliojančių vizų. Pasaulis šiandien keičiasi be galo greitai: neabejoju, kad jau visai netrukus maršrutą Keiptaunas – Kairas bus galima įveikti kad ir lenktyniniu motociklu – keliai visur asfaltuojami, dangų bjauroja eletros laidai, o pakelėse dygsta turistų lodžijos ir viešbučiai. Ir tai yra gerai, žinoma, afrikiečiams tai – puikios naujienos; Juodasis žemynas nėra ir neturėtų būti vakariečių žaidimų aikštelė. Tačiau jei nori motociklu apkeliauti tikrąją, autentišką Afriką, geriausias laikas yra dabar!’, – neabejoja Jonas ir Ana.

Daugiau apie Jono ir Anos nuotykius Afrikoje ir Azijoje: Into The World

Sekite Joną ir Aną Facebook!

africa-de-sud-capul-acelor-1

Nori išskirtinių kelionių idėjų? Spausk ‘prenumeruoti’ ir gauk naujienas tiesiai į savo el.paštą

Komentuok

komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *