Home > AZIJA > Afganistanas VS Africa Twin8 min read
AZIJAINTERVIU

Afganistanas VS Africa Twin8 min read

Afganistanas

EGLĖ GERULAITYTĖ

Kšyštofas Samborskis (Sambor) ir Aleksandra Trzaskowska (Ola) – turbūt garsiausi lenkų keliautojai, nesibaidantys nei laukinių Centrinės Azijos slėnių, nei Himalajų viršukalnių.

Spjovę į matricą ir įkūrę ekstremalių motokelionių agentūrą ADVfactory Varšuvoje, Sambor ir Ola toliau šiurpina draugus savo nutrūktgalviškais nuotykiais: kol Ola organizuoja mototurus vien merginoms Indijos šiaurėje, Sambor rūpinasi motociklų shipinimu į Biškeką ir Havaną ir kviečia kartu kirsti atšiauriausius Pamyro regionus.

Į Afganistaną Sambor pirmą kartą išsiruošė 2009 metais ant Honda Africa Twin 750 motociklo, o vėliau kasmet vis grįždavo ten su draugais – tai tuo pačiu senuku Africa Twin, tai Suzuki DRZ400. Sambor daugiausia laiko praleido skurdžiausioje Afganistano Badakšano provincijoje, Wakhan slėnio koridoriuje, kur, pasak jo, keliauji ne tik erdvėje, bet ir laike…

img_7304
Wakhan Corridor, Afganistan

 Sambor, Centrinėje Azijoje motociklais tu keliauji jau gerus du dešimtmečius. Tačiau kas tave apsėdo pagaliau kirsti Pjanz upę ir leistis į Afganistaną? 

– Tadžikistano pusėje palei upę bėga mano mėgstamas kelias-net ir šiandien ten retai sutiksi žmonių, automobilių ar juolab motociklų, todėl aš dažnai keliauju būtent juo. Kitoje upės pusėje-Afganistanas, kuris mane visuomet intrigavo; kartą afganų pusėje pamačiau keletą spalvotų palapinių, kurios akivaizdžiai priklausė vakariečiams. Manau, psichologiškai tai ir buvo lemiantis faktorius: jei gali jie, galiu ir aš. Taigi gerokai pasidomėjau regionu, prikalbinau dar du draugus, ir mes išsiruošėm į Afganistaną.

Gauti vizas buvo nesunku, tadžikų pusėje pasienyje jokių problemų nekilo, bet mes apsidžiaugėm gerokai per anksti: afganai pasieniečiai ties Kunduzu mūsų įsileisti neskubėjo ir siūlė karinį konvojų iki Kabulo. Mes nusprendėm, kad keliauti vieniems bus kur kas saugiau – trise neatkreipsim į save tiek dėmesio, kiek lydimi kariškių, todėl apsisukom ir nusprendėm pabandyti Iškešimo pasienį.

Čia viskas ėjosi kur kas lengviau- Iškešime nekilo jokių nesklandumų, todėl, draugiškai pasirieję su afganų pasieniečiais dėl kyšių, pagaliau įriedėjom į Afganistaną.

Afganistanas

– Kodėl pasirinkai keliauti Badakšano provincija?

– Badakšanas-vienas saugiausių Afganistano regionų. Wakhan koridorius ilgas (virš 300 km), tačiau be galo siauras-plačiausioje vietoje tesiekia 60 kilometrų, todėl kariuomenei lengva jį kontroliuoti. Badakšane niekuomet nebuvo jokių Talibano kovotojų anei teroristų slėptuvių-Wakhan perėją supa Pamyro ir Hindu Kušo kalnai, tad pasislėpti čia sunku net vietiniams kontrabandininkams.

Kitas kriterijus-gamta. Slėnio gamta atšiauri, bet gniaužianti kvapą. Visas Pamyras yra be galo įspūdingas, bet Wakhano slėnis-kažkas nepakartojamo. Tiesa, kelias ten sunkus, dažnai apsemiamas arba dalimis išvis nuplaunamas sraunių kalnų upių, yra tikrai sudėtingų akmenynų ir smėlynų atkarpų, todėl reikia nusiteikti rimtam išbandymui.

– Kuriuo motociklu keliauti buvo lengviau – Africa Twin ar DRZ400?

– Sunku pasakyti. Sunkesne Africa buvo lengviau kirsti upes, o su DRZ400 kur kas geriau įveikti akmenuotas dalis. Bet kuriuo atveju, tikrai nevažiuočiau ten nauju motociklu-aukštis ir prasta benzino kokybė gali gerokai sugadinti reikalus. Be to, niekas Afganistane nesugebės pataisyti naujausio GS’o ar Multistrados, todėl geriau važiuoti kuo nors senesniu ir paprastesniu. Labai svarbu pačiam mokėti susitaisyti motociklą, nes nei dalių, nei padangų, nei nusimanačio mechaniko Badakšane rasti paprasčiausiai neįmanoma.

– Ar afganai labai skiriasi nuo tadžikų?

– Patys vietiniai žmonės labai panašūs-juk tai tas pats Pamyro regionas. Tadžikistane nerasi nei vieno tadžiko-visi save laiko pamyriečiais. Tas pats ir Afganistane. Siena tarp Afganistano ir Tadžikistano-dirbtinė linija, nubrėžta britų ir rusų, kurie apie regioną neturėjo jokio supratimo; vietiniai tos sienos tiesiog nepripražįsta.

Bet gyvenimas Tadžikistane ir Afganistane skiriasi it diena ir naktis. Mums atrodo, kad Tadžikistanas-atsilikusi šalis, bet lyginant su Afganistanu, tadžikai-civilizacijos viršūnė: jie turi kelius, elektrą, sveikatos apsaugos sistemą, transportą, švietimą. Badakšanas neturi nieko. Žmonės ten tebegyvena primityviausiomis sąlygomis; nėra jokių mašinų (išskyrus keletą Iškešime, bet ir jos priklauso užsieniečiams arba kariškiams), žmonės joja žirgais ir asiliukais arba tiesiog eina pėsčiomis; nėra jokios sveikatos apsaugos sistemos-kai kuriems Wakhano slėnio gyventojams iki artimiausio gydytojo reikia kulniuoti virš 100 kilometrų; nėra elektros, viešojo transporto, nieko. Pinigai ten praktiškai beverčiai, nes nėra parduotuvių. Tiesą pasakius, mes Afganistane pasijutom lyg nusikėlę kokį šimtmetį atgal. Tikrai buvome šokiruoti.

Kita vertus, žmonės ten laimingi. Jie nieko neturi, bet turi savo šeimas, savo bendruomenes, turi begales laiko. Jie nemoka jokių mokesčių, neturi kreditų, neužstringa eismo kamščiuose ir nesistumdo eilėse; jie neturi televizorių, todėl nenori daiktų, kurių negali turėti. Gyvenimas ten teka savo ritmu.

Afganai be galo smalsūs – jei tik sustodavome kokiame kaimelyje, aplink mus iškart išdygdavo minia vietinių. Jiems buvo be galo įdomu, kaip mes statom palapines, gaminamės valgyti ar tupinėjam aplink savo Afrikas; ištisai sulaukdavom kvietimų užeiti arbatos, buvom vaišinami vietine duona, o didžiausią nuostabą jiems kėlė Ola-jie niekaip negalėdavo patikėti, kad mergina pati vairuoja tokį, jų akimis, didžiulį motociklą.

Kita vertus, buvo ir tikrai širdį draskančių akimirkų. 2009 metais mes viešėjome Sarhad-e-Boroghil kaimelyje ir pridarėme daugybę vietinių vaikų fotografijų, todėl sekančiais metais nusprendėme vėl juos aplankyti ir nuvežti atspausdintas nuotraukas. Kad tu žinotum, kiek jiems buvo džiaugsmo! Buvo tikrai nepakartojamas jausmas matyti, kaip jie krykštauja dėl savo fotografijų. Tačiau kartu sunkiai tvardėme emocijas: ne visi vaikai atbėgo pasiimti nuotraukų. Vaikų iki penkerių metukų mirtingumas Afganistane vis dar siekia 35 procentus. Tie vaikai, kurie neatėjo pasiimti fotografijų, neišgyveno žiemos. Statistika yra statistika, tačiau mes matėme jų veidus…

Situacija Badakšane po truputį keičiasi-užsienio organizacijos stengiasi įdiegti nors šiokią tokią švietimo sistemą, regione savanoriauja europiečiai gydytojai. Populiacija ten tokia nedidelė, jog rimtiems pokyčiams užtektų visai nedaug. Kita vertus, nemažai vietinių yra klajokliai, visą gyvenimą besikeliantys iš vietos į vietą, tad ar Badakšanui kada pavyks pereiti ptie centralizuotos sistemos-neaišku.

– Ar kada nors Afganistane susidūrei su pavojingomis situacijomis?

– Žiūrint, kokį pavojų turi omenyje. Jei susilaužysi koją kur nors Wakhano slėnyje, gali būti, kad tavęs niekas neras arba ras per vėlai. Jei suges motociklas, strigsi ilgam. Todėl prieš važiuojant reikia tikrai rimtai pasiruošti.

Bet jei turi omeny Talibaną ar piktus vietinius su kalašnikovais-ne, nieko panašaus. Vieną kartą kėlėmės per upę, kai staiga mus atsivijo automatais ginkluotų barzdylų pilnas džipas; jie pradėjo kažką piktai šaukti farsi kalba, mes nieko nesupratom, ir įtampos tikrai buvo. Bet galiausiai pavyko su vienu iš jų susikalbėti rusiškai, ir paaiškėjo, kad tai-afganų kariuomenė, tik be uniformų. Pasirodo, mes pražiopsojom kažkokį patikros postą, tad jie mus pasivijo patikrinti vizų. Viskas baigėsi tuo, kad vienas kariškis pakvietė mus į savo namus arbatai ir nakvynei!

Dar vienas incidentas nutiko užrūstinus vietinį imamą. Buvo Ramadano mėnuo, o per Ramadaną musulmonams draudžiama vakgyti ir gerti nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Mes niekuomet per daug nekreipėm į tai dėmesio-Ola užsidengdavo plaukus skara, bet daugiau iš pagarbos jų tradicijoms nei iš baimės. Sustojome netoli kažkokio kaimuko užkąsti; mums bekertant obuolius, prie mūsų pribėgo turbanuotas seniokas ir pradėjo rėkauti. Mes nieko nesupratom, išskyrus žodį ‘Ramadan’, ir ramiai sau užkandžiavom toliau-kol tėvukas nepradjo skeryčiotis su kalašnikovu. Bet vos mes išmetėm tuos prakeiktus obuolius, jis nusiramino ir nupėdino atgal į kaimą.

– Taigi kol neerzini jų imamų,vietiniai į turistus žiūri teigiamai?

– Labai. Septintajame dešimtmetyje turizmas čia klestjo, nes Pamyras pritraukdavo daug europiečių alpinistų. Vyresni žmonės pamena keliautojus, pamena, kad turistai reiškia darbus ir pinigus.

Tačiau jie visiškai nesusivokia, kur yra ir kodėl vakariečiai pas juos nebevažiuoja. Jiems atrodo, kad Lenkija yra didesnė šalis, nei Amerika, nes Badakšane 50% turistųsudaro lenkai. Ar mes drąsesni? Ne, tiesiog geriau i formuoti:)

Afganai neįsivaizduoja, kur pasaulyje yra jų šalis, jie niekad nėra matę žemėlapio.

Afganistanas-skurdžiausia Centrinės Azijos šalis, Badakšanas-skurdžiausias Afganustano regionas, o Wakhanas-skurdžiausia Badakšano dalis, tad gali įsivaizduoti, koks primityvus čia gyvenimas.

– Ką patartum kitiems keliautojams, ketinantiems pervažiuoti Badakšaną?

– Labai rimtai pasiruošti. Aukštis ir ekstremalios sąlygos greit išsekina, todėl reikia pasverti savo galimybes; būtina vežtis nemažą degalų rezervą, nes benzino yra tik Iškešime. Prispyrus bėdai, benzino visuomet turi armijos daliniai, bet kareiviai tikrai nepraleis progos pasipelnyti:aš esu už 20 litrų degalų sumokėjęs 50 dolerių, nes jį pardavęs kareivukas puikiai žinojo, jog aš neturiu pasirinkimo.

Afganistano vizą gauti nesunku, bet važiuojant Wakhan Koridoriumi, dar reikia papildomo leidimo, nes tai-pasienio ruožas.

Afganai pasieniečiai iš jūsų greičiausiai mėgins iškaulyti kyšį. Nemokėkite jiems-kai jie susivokia, jog turi pakankamai laiko ir kantrybės ir nieko iš tavęs neišpeši, jie galiausiai pasiduoda ir leidžia pravažiuoti.

– Ar ketini kada nors sugrįžti į Afganistaną?

– Taip – tiesą sakant, jau planuoju kelionę po Badakšaną ateinančiais metais. Yra minčių šįkart nukeliauti dar toliau, išsinuomavus žirgus, nes motociklais kai kur pravažiuoti tiesiog neįmanoma.

Wakhan slėnis man padarė neišdildomą įspūdį – tokios kelionės laiku daugiau neįmanoma patirti jokiame pasaulio kampelyje, o atšiaurūs Pamyro kalnai man – iššūkis, kurio tiesiog negaliu palikti ramybėje.

FOTO GALERIJA

Daugiau apie Sambor ir Olą bei jų organizuojamas keliones: ADV FACTORY

Interviu su Ola: HIMALAJAI IR KOJŲ ILGIS

Nuotraukos: ADV FACTORY

Ruošiesi į Afganistaną? Sambor GPS track: ADVTRACKS.EU

 

Nori išskirtinių kelionių idėjų? Spausk ‘prenumeruoti’ ir gauk naujienas tiesiai į savo el.paštą

Komentuok

komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *