Home > INTERVIU > Ola, Himalajai ir kojų ilgis6 min read
INTERVIU

Ola, Himalajai ir kojų ilgis6 min read

Merginos motociklininkės

36 – erių Aleksandra Trzaskowska, pravarde Ola, iš pirmo žvilgnio atrodo it nedidutė trapi mergina. Bet įspūdis apgaulingas – tereikia užmesti akį į jos garažą, prikimštą enduro motociklų ir įrangos.

Ola yra viena atkakliausių pasaulio motociklininkių, motokroso lenktynėse nušluostanti nosį vyrams ir nebijanti dviem ratais keliauti po tokias šalis, kaip Iranas.

Jos namai Varšuvos užmiestyje užversti tadžikų ir afganų kilimais, kirgizų keramika ir indiškais prieskoniais; antras namo aukštas praktiškai ištapetuotas įvairiausiais sertifikatais, pažymėjimais ir medaliais – tai už žygį į Pietų polių, tai už slidinėjimo varžybas, tai už laimėtą motokroso ralį.

Merginos motociklininkės
Prieš trejetą metų palikusi prestižinį advokatės darbą vienoje garsiausių Lenkijos teisės firmų, Ola su draugu Sambor vadovauja ADVfactory kompanijai ir rengia motociklų žygius Himalajų perėjose.

Jei egzistuoja toks reiškinys, kaip supermergina, aš ją radau: Ola – mano nauja herojė.

– Ola, visas tavo gyvenimas – vienas didelis nuotykis. Ar visuomet buvai tokia pasiutusi?

– Oi, ne. Aistrą keliauti man dar mažiukei įpūtė tėtis – net ir prie sovietų jis sugebėdavo nusivežti mane į tokius kraštus, kaip Tailandas, Anglija, Šveicarija. Bet baigusi mokyklą tikrai stengiausi būti gera ir protinga mergaitė. Įstojau į teisę, gavau gerą darbą, dariau karjerą… Visada aktyviai sportavau, slidinėjau ir nemažai keliavau – bet iš esmės visuomet buvau respektabili pilietė. Visuomet su konkrečiu planu, griežtai sudėliota dienotvarke ir aiškiais tikslais.

– O tada sėdai ant dviejų ratų ir…

– …ir viskas per akimirką apsivertė aukštyn kojom. Motociklo teises išsilaikiau 2005 metais ir su tuometiniu draugu iškeliavau į Indiją; taip ir prasidėjo…

– Bet pala: paprastai žmonės, ką tik įsigiję motociklą, važiuoja į Alpes ar Ispaniją. O tu patraukei tiesiai į Kalkutą!

– O kodėl ne? Motociklas suteikia laisvę keliauti daug toliau, nei autobusas ar automobilis. Kai vairuoji motociklą, vienintelės ribos yra tavo pačios. O man ištisai knieti tas savo ribas išmėginti – vėl ir vėl ir vėl. Nenusėdžiu vietoje; dabar manęs į ofisą neįvarytum nė su šakėm!

Merginos motociklininkės

– Vis dėlto teisininkės patirtis turbūt praverčia organizuojant motociklų žygius?

– Oi, be abejo. Aš organizuota iki nagų galiukų – prieš išvažiuodama į kelionę, o ypač, jei tai mūsų organizuojamas turas, aš ruošiuosi kaip visiška maniakė – studijuoju žemėlapius, renku informaciją apie šalį ar regioną, kaip apsėsta ištisas naktis knapsau prie kompiuterio ir planuoju viską iki smulkiausių detalių. Daug keliautojų nemėgsta pasiruošimo etapo, o aš – kaifuoju.

 Tai tu toks mažas piktas diktatorius, kuris, jei jo neklauso, kaipmat pritaiko sankcijas ir sustato visus į vietas?

– Ne, ką tu! Aš pakankamai atsipalaidavusi gidė, tiesiog iš patirties žinau, kad kuo geriau pasiruoši, tuo sėkmingiau keliaujasi. Kartą padariau eksperimentą: atskyriau dvi motociklininkų grupes į tuos, kurie mėgo viską detaliai planuoti, ir tuos, kurie mėgo improvizuoti. Ir su tais, ir su tais važiuoti man buvo toks pat malonumas, bet spontaniškoji grupė nukeliavo kur kas mažiau, nes netikėtumai prasidėjo jau kelionės pradžioje.

– Suprantu norą pamatyti Mongoliją ar Tadžikistaną, bet koks velnias tave net triskart nunešė į tokią šalį, kaip Afganistanas?

– Turi omeny, Afganistanas – tai vieni teroristai su kalašnikovais, viduramžiuose pasiklydę musulmonų fanatikai ir į burkas suvyniotos moteriškės? Toli gražu. Aš niekad nepasitikiu stereotipais ir mitais apie užsienio šalis; juk jei tikėti jais, tai Lenkija – religingų bobučių, skustagalvių ir į Londoną emigruojančių chuliganų šalis. Bet tai netiesa. Tas pat ir su kitais kraštais.

Žinai, motokelionių krikštatėvis Ted Simon kartą yra pasakęs: mes, keliautojai, turime nepaprastą privilegiją pamatyti pasaulį. Bet todėl turime ir pareigą parnešti namo istorijas apie tai, koks pasaulis yra iš tikrųjų.

Prieš šešetą metų pirmąkart išsiruošiau kelionei į Iraną. Pamenu, mano mama baisiausiai jaudinosi. Ir man pačiai buvo truputį neramu. Bet iraniečiai pasirodė besą patys draugiškiausi ir svetingiausi žmonės pasaulyje. Vienintelis baisus dalykas Irane – Teherano eismas piko valandomis!

Merginos motociklininkės

– Ar tu ko nors bijai? Na ko nors?

– Nebent pati savęs: kasmet visiškai neplanuotai pati sau sugalvoju vis naują iššūkį, ir tai, kas mane gąsdino prieš kelis metus, dabar yra norma. Visi turi savo Everestą; maniškis kasmet vis kitoks.

– Tu važiuoji tokiais tolimais dykumų keliais, kalnų perėjomis ir Centrinės Azijos smėlynais, kur retai įvarytum vyrą motociklininką. Negi niekuomet nekilo mintis, kad viskas, užtenka?

– Ne. Kartais reikia sustoti ir pailsėti, bet mesti motokeliones? Niekuomet. Manau, kad moterys motociklininkės yra kiek kitokios nei tos, kurios dviejų ratų nevairuoja. Motociklininkės aktyvesnės, stipresnės ir tiesiog kietesnės. Jei mergina visą dieną sėdi namuose ir lakuojasi nagus, jos turbūt nesutiksi važiuojančios motociklu kur nors Altajuje. O jei mergina motociklu trankosi po Altajų, veikiausiai ji tvirto charakterio buvo visada.

Ne motociklai žmogų padaro nuotykių ieškotoju – avantiūristo dvasią turi turėti savyje.

Merginos motociklininkės

– Ar moterys motociklininkės kitokios, nei vyrai?

– Žinoma. Moterys atsargesnės, bailesnės, kur kas mažiau pasitiki savimi. Jos pergyvena, kad kojos per trumpos, motociklas per didelis ar per sunkus. Bet kai pradeda važiuoti ir supranta, jog ne kojų ilgyje esmė, viskas būna gerai.

Vyrai kitokie: visų pirma, jie niekuomet nepripažins, kad turi mažą ūgį ar kad jiems per sunku. Tai turi savų pliusų, nes vyrai rizikuoja labiau ir važiuoja toliau; kita vertus, rizikuoti gerai netoli namų ar ten, kur šalia yra civilizacija. O jei bandai pasirodyti, koks esi šaunuolis in the middle of nowhere ir nutinka kas rimto – pavyzdžiui, susilaužai koją bevažiuodamas per upę kur nors Uzbekistano dykroje – tuomet visa ta rizika toli gražu nebeatrodo herojiškai.

 Žinau, kad nukrapštyti tave nuo motociklo – neįmanoma misija. Bet gal kada nors persėsi ant dviračio ar nuspręsi pakeliauti automobiliu?

– Dviračių nemėgstu, nes jie per lėti. O automobilis… Matai, keliaudamas motociklu, esi visai kitoks ne tik sau, bet ir pasauliui: esi atviresnis ir pažeidžiamesnis, o ne sėdi mašinoje užsidaręs duris ir langus. Todėl, pavyzdžiui, ir vietiniai žmonės į motociklininkus reaguoja visai kitaip – ateina pasilabinti, kviečia arbatos ar į svečius. Su turistais elgiamasi visiškai kitaip.

Galbūt kada sėsiu už džipo vairo – kai apturėsiu vaikų ir jie bus per maži vairuoti savo motociklus. O gal susiruošiu aplink pasaulį apiplaukti jachta… Taip, jachta iš tiesų skamba geriau!

Sutinku – jachta skamba baisiai gerai. Ir neabejoju, kad jei sugalvos, Ola pasaulį apiplauks ir gumine valtele…

FOTO GALERIJA

NORI UŽKARIAUTI HIMALAJUS KARTU SU OLA? 

Nori išskirtinių kelionių idėjų? Spausk ‘prenumeruoti’ ir gauk naujienas tiesiai į savo el.paštą

Komentuok

komentarai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *